Parodos
Meniu
Nukryžiuotasis Kažkur krūmuose
Eidamas pro šalį jis tarė: aš nežinau, kas čia vyksta
Eidamas pro šalį jis tarė: aš nežinau, kas čia vyksta
Vita Opolskytė, 2019
Drobė, aliejus, 150.00 x 165.00 cm
Šis paveikslas buvo kuriamas koliažo principu, vienoje drobėje dėliojant iš skirtingų situacijų, kontekstų, vietų bei laiko paimtus motyvus, kurie nedera ne tik turinio, tačiau ir formos bei stilistikos plotmėje. Pirminis šio paveikslo sluoksnis yra lengvas prasišviečiantis rusvai rausvas fonas sukuriantis tam tikrą tarpsluoksnišką, efemerišką erdvės įspūdį, tačiau nenurodantis į jokią konkrečią vietą ar laiką. Antras paveikslo sluoksnis – lengvame fone įpieštos laukinės gėlės. Jos plokščios ir jau išrautos (vaizduojamos su šaknimis) tad nors ir kuria pievos iliuziją, jos tampa labiau referencija į senovėje sudarinėjamų rankraštinių enciklopedijų piešinius, taip visą foną paversdama plokštuma, drobe arba tiesiog popieriaus lapu. Trečias paveikslo sluoksnis – kiekviename kampe atsiradę skirtingi veikėjai, tiksliau tų veikėjų fragmentai. Kiekvienas personažas atsiskleidžia per tam tikrą simboliką (rūbai, sėdėsena, veiksmas) sukuriančią kiekvieno autentiškumą ir charakteristiką. Jų buvimas kampuose sustiprina paveikslo ikonografiją bei įprasmina drobės centrą. Ketvirtas paveikslo sluoksnis – drobės centre pasirodantis sunkus, tankus, masyvus kilimas. Jis yra vienspalvis, be jokių ornamentu tik su sidabriniais kutais ir apvadu, darančiais jį ne tokiu įprastu ir paprastu kilimėliu. Jo tuštumą sustiprina šonuose vaizduojama „augmenija“, kuri, atsižvelgiant į renesanso gobelenų ar persų kilimų ornamentikos raštus (nuoroda iš sidabrinio „siūlo“) atrodo tarsi „išėjusi“ iš kilimo. Sukuriamas įspūdis, jog ne tik gėlės, tačiau ir kampuose esančius veikėjus šis kilimas galėjo „išspjauti“. Tampa labai svarbu kas ant to kilimo vyksta. Penktas paveikslo sluoksnis – ant kilimo besimėtančios švytinčios raidės, primenančios vaikišką žaidimą, kurio metu reikia iš paskirų raidžių surinkti žodžius. Jos plokščios, netūrinės, spalva „lipančios“ iš paveikslo bei nuosekliai nesukuriančios jokio reikšminio žodžio. Tačiau remiantis žaidimo logika iš jų galima sukurti tokius žodžius kaip: ROSE, RATAS, KATRAS, HEKTARAS, THE, ORAS, SKARA, RASA, HERO, TARA, SEKA, KARAS, ... etc. Nors paveikslas ir suręstas taip, jog skirtingi paveikslo kampai susiduria centre, tačiau vertikali jo pozicija bei egzistuojanti sluoksnių hierarchija sukuria dar vieną sluoksnį - žaidžiantįjį, t.y. žiūrovą, kuriam ir atitenka teisė žaidžiant žodžių žaidimą „atrakinti“ paveikslą. Paskutinis paveikslo sluoksnis – paveikslo pavadinimas („Praeidamas jis tarė: nesuprantu, kas čia vyksta“) tarsi susimuliuoja žiūrovo poziciją pasakydamas ar išpranašaudamas, jog jis nieko nesupranta. Taigi, šis paveikslas buvo kuriamas bei turi būti (ne)suprantamas žaidimo principu. Skirtingi paveikslo sluoksniai disonuoja tarpusavyje, vienam pradedant kurti tam tikras reikšmes, kitas jas visiškai panaikina arba sukuria alogiškus santykius neegzistuojančius įprastoje realybėje. Tokia strategija naudojuosi siekdama kvestionuoti kūrėjo – meno kūrinio – žiūrovo santykį, atliepdama dažnai aptinkamą meno kūrinių „nesuprantamumą“ bei stengdamasi parodyti, jog menas gali tebūti rebusu, žaidimu ar barokiškai išsireiškiant – trumpa pauze nuo kasdienybės. (aut. Vita Opolskytė)
Scroll to zoom