Meniu
Smutkeliai ir verbos
Gyvųjų susitikimas su mirusiais (Improvizacija pietų Italijos Atri katedros XIII a. freskos motyvais)
Gyvųjų susitikimas su mirusiais (Improvizacija pietų Italijos Atri katedros XIII a. freskos motyvais)
Augustinas Savickas, 1998
Drobė, aliejus, 110.00 x 190.00 cm
Žėrinčios šio paveikslo spalvos primena senų bažnytinių vitražų spindesį. Tačiau tai ne vienintelė kūrinio sąsaja su paslaptingais viduramžiais. Autorius paliko mums mįslę, kurią įminti galbūt padės kelionė į Italijoje esantį Atrio miestelį. Augustino Savicko (1919–2012) biografija išskirtinai marga. Gimė Kopenhagoje diplomato ir gydytojos šeimoje. Vėliau yra gyvenęs Suomijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, kelerius metus dirbo Sibire, Mačiščės akmens skaldyklose. Po Antrojo pasaulinio karo, per kurį Holokausto aukomis tapo jo motina ir brolis, apsistojo Vilniuje. Tapybą studijavo vietiniame dailės institute, vėliau čia ilgai ir dėstė. A. Savickas pelnytai vadinamas itin ryškia asmenybe: jis ne tik kūrė savitus paveikslus, padariusius įtaką nemažam lietuvių tapytojų ratui, bet buvo ir menotyrininkas bei dėstytojas, studentų mylimas ir gerbiamas už išmintį ir toleranciją. A. Savicko kūryba tęsia tarpukario Kaune gimusį grupės ARS judėjimą. Labiausiai ji siejama su lietuvių liaudies skulptūromis – giminiškos formos, nuotaika, dažna žemės spalvų paletė. Apibendrintos figūros A. Savicko paveiksluose – tai tie patys rūpintojėliai, angelai ir šventieji, kartais virstantys šio pasaulio motinomis, moterimis ir vyrais. Ankstyvoji šio menininko tapyba – tamsesnių spalvų, neretai pasitaiko karo, skausmo ar vienatvės temų. Vėliau paveikslų koloritas ir jų temos šviesėjo, o vėlyvieji A. Savicko kūriniai pilni pavasarių, žydėjimo ir šypsenų. Paveikslas „Gyvųjų susitikimas su mirusiais“ kiek kitoks. Jis mums sufleruoja, kad A. Savicko inspiracijos neapsiriboja lietuvių liaudies kūryba, tačiau, kadangi sovietmečiu platesnis žvilgsnis į Europos dailės istoriją nebuvo sveikintinas, ši improvizacija Atrio katedroje esančios freskos motyvais atsirado tik 1998 m., atmosferai pradėjus laisvėti. Turbūt neatsitiktinai A. Savickas atkreipė dėmesį būtent į šią freską. XIII a. sukurta freska – vienas pirmųjų ikonografinio siužeto, žinomo kaip trijų gyvųjų ir trijų mirusiųjų susitikimas, darbas. Jis remiasi greičiausiai iš budizmo į Vakarų Europą ankstyvaisiais viduramžiais atėjusiu pasakojimu. Trys kilmingi ir turtingi vyrai kartą išsiruošė į medžioklę ir kelyje sutiko tris mirusiuosius, kurie priminė, kad gyvenimas neamžinas ir turtai bei šlovė mirties valandą nedaug tepadės. Šis pasakojimas iliustruojamas įvairiai, o Atrio katedros freska įdomi tuo, kad gyvuosius vaizduojantis epizodas yra ant vienos sienos, mirusieji – šalia, ant kitos sienos, o abi scenas jungia sienų kampas. Pažvelgę į A. Savicko paveikslą, matome kiek panašų koloritą: ochrą, melsvas, gelsvas, rausvas spalvas. Paveikslo centre – trys gyvųjų figūros, kurių gestai labai primena pirmavaizdžio figūrų judesius. Dešiniame kampe matome du žirgus ir kelias mažytes žmonių figūrėles – kadangi jos gerokai mažesnės nei centrinės figūros, suprantame, kad tai – kilmingųjų tarnai. Tačiau A. Savicko paveiksle trūksta vieno svarbaus elemento – čia nėra mirusiųjų. Tarsi atkartodamas viduramžišką stilistiką, siužeto pavadinimą ir net informaciją apie tiesioginį inspiracijos šaltinį A. Savickas pateikė pačiame paveiksle. Mažai tikėtina, jog tai tik stilistinis sprendimas – autoriui greičiausiai buvo svarbus pirmavaizdis ir jo siužetas. Tai reikštų, kad mirusiųjų jis nepavaizdavo sąmoningai. Galbūt tam, kad įtrauktų į paveikslą mus, dabartinius žiūrovus? Menininkas suprato, kad skeletų vaizdai kaip mirties metaforos šiuolaikiniam žmogui greičiau sukels šypseną nei privers susimąstyti. Todėl jis rodo mums gyvuosius, kurie jau seniausiai mirę. O tikrieji gyvieji šiame paveiksle esame mes – jo žiūrovai. Tokiu būdu A. Savicko sukurtas gyvųjų ir mirusiųjų susitikimas bus gyvas visada – net ir po šimto metų į paveikslą žiūrintys gyvieji bus skatinami prisiminti kadaise gyvenusiuosius. Štai kodėl pavaizduotos figūros tokios neapibrėžtos – tai nėra konkretūs žmonės, be to, kitaip nei Atrio katedros pirmavaizdyje, negalime atpažinti net jų kilmės ar veiklos pobūdžio. Tai žmonės iš praeities, kiekvieną kartą mums primenantys, kad šis gyvenimas neamžinas. (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)
Publikuota: Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose. Sud. Gradinskaitė, V. (2015). Vilnius: Lewben Art Foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondas, VšĮ „Šiaurės Jeruzalė“, p. 166-167
Scroll to zoom