Parodos
Meniu
J. P. Sartre Lietuvoje Iš ciklo apie aimarus
Geltonos draperijos

Rožanskaitės darbai persmelkti subtilia medicininio žvilgsnio galios kritika. Žmonės atrodo labai vieniši su savo skausmu ir pasimetę objektų, technologijų, medikų, kitų ligonių apsuptyje. Rima Praspaliauskienė

Geltonos draperijos
Marija Teresė Rožanskaitė, 1991
Drobė, aliejus, 150.00 x 170.00 cm
„Geltonos draperijos“ – vienas įsimintiniausių M. T. Rožanskaitės tapybos darbų. Jame atsiskleidžia dailininkę dominusios temos ir savitas paveikslo konstravimas. Medicininės tematikos darbus M. T. Rožanskaitė pradėjo kurti 1974 m. – tada buvo nutapytos dvi monumentalios kompozicijos „Širdies operacija I“ ir „Širdies operacija II“. Jose išryškėja menininkei svarbūs plastiniai ir konceptualūs kontrastai: trapus kūnas ir jį tirianti technika, minkštos draperijos ir aštrūs, realistiškai nutapyti medicininiai įrankiai bei prietaisai. Ankstyvuoju laikotarpiu menininkė akcentavo medicininį žvilgsnį, kurį reprezentavo rentgeno aparatas. Tai galingas visaregintis panoptikonas, kiaurai skrodžiantis ligotus kūnus. Medicininius chalatus vilkintys studentai ar ligoninės personalas kontrastuoja su nuogu, fragmentišku, anonimišku ligonės kūnu. Paveikslo erdvė kuriama kaip palata, ligoninės koridorius ar rentgeno kabinetas. Tapyba derinama su šilkografija, išryškinamas pozityvo ir negatyvo kontrastas. XX a. pabaigoje sukurtuose darbuose svarbesnės tampa egzistencinės vienišumo, senatvės temos. M. T. Rožanskaitės kūryba neatsiejama nuo gyvenimo, jos paveiksluose galima rasti kelis istorinius sluoksnius – to laikotarpio visuomenės, asmeninės atminties ir pasaulinio kultūrinio konteksto. „Geltonos draperijos“ taip pat yra daugiasluoksnis kūrinys. Jį inspiravo dailininkės lankymasis ligoninėje ir bendravimas su vienišomis senutėmis bei to meto pokyčiai. Lankydama sergančią motiną, M. T. Rožanskaitė rūpinosi ir kitomis ligonėmis – kalbėjosi, piešė, maitino pačios išvirta sriuba. Daugelis senolių paveiksluose primena budistų vienuoles trumpais plaukais. Tokį vaizdinį padiktavo gyvenimas: pastebėjusi, kad senutes užpuolė utėlės, dailininkė kreipėsi į medicinos personalą, ir senutės buvo apkirptos. Tai pirmasis, asmeninis istorijos sluoksnis, kurį galima pavadinti realistiniu, tačiau realizmas dailininkės darbuose įgyja magišką, filosofinę dimensiją. Konkrečios senutės portretas tampa „būties myriop“, egzistencinio vienišumo alegorija. Senolę vis labiau pasiglemžia geltonos draperijos su daugybe tuščių ligoninės lovų metaliniais galais. Jie atkartoja paveikslo formą ir įrėmina senutę – užskliaučia jos erdvę ir gyvenimą. Tai meditacija apie gyvybės ir mirties virsmą – neatsitiktinai senutė nutapyta prie pat paveikslo krašto, žvelgianti pro mus į užribį. Kartu „Geltonas draperijas“ galima skaityti ir kaip besikeičiančios 10-ojo dešimtmečio politinės ir socialinės situacijos metaforą, senosios epochos pabaigos ir naujosios nuojautos ženklą. (aut. Laima Kreivytė)
Publikuota: Kreivytė, L. (2011). „Marija Teresė Rožanskaitė: Vaizdai ir tekstai“ (p. 94). Vilnius: AICA. Eksponuota: „Rentgenogramos“, kuratorė L. Kreivytė, LDM Nacionalinė dailės galerija, 2013 m. kovo 22 d. – gegužės 19 d.
Scroll to zoom