Parodos
Meniu
Kiemas su namais Be pavadinimo
Dionisas ir Ariadnė
Dionisas ir Ariadnė
Władysław Leszczynski, 1884
Drobė, aliejus, 120.00 x 90.00 cm

AD: W. Leszczyński / 1884 r.

Iš Podolės kilęs ir Varšuvoje dailės mokęsis dailininkas V. Leščinskis XX a. pradžioje gyveno ir kūrė Vilniuje (čia ir mirė), aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Tai buvo labai produktyvus dailininkas, daugiausia mums žinomas iš savo vėlyvosios kūrybos – patriotinių istorinių kompozicijų, buitinių tapybos darbų, portretų ir peizažų, piešinių, iliustracijų. Mitologinė kompozicija „Dionisas ir Ariadnė“ sukurta ankstyvuoju dailininko kūrybos periodu, tikriausiai jam gyvenant Kaukaze ar Kryme. Šio laikotarpio dailininko kūrinių Lietuvos rinkiniuose iki šiol nebuvo. Paveikslo tema – viena iš populiariausių Europos dailėje nuo seniausių laikų. Ji remiasi mitologiniu pasakojimu apie graikų dievą Dionisą (romėnų vadintą Bachu), laikomą augalijos, ypač vynuogynų ir vyndarystės, taip pat įkvėpimo ir religinės ekstazės globėju, įkūnijančiu kūrybines gamtos jėgas. Vienas iš svarbiausių jo istorijos epizodų – pasakojimas apie susitikimą su Tesėjo palikta Ariadne, tapusia jo žmona. XVII – XVIII a. dailininkai dažnai vaizdavo Dionisą ir Ariadnę miško apsuptyje, apsikabinusius, ragaujančius vyną ir pan. Šią mitologinę sceną galima laikyti ir bendresne žmogaus ir gamtos vienovės alegorija, nostalgijos apie nesuvaržytą gyvenimą harmonijoje su gamta išraišką. V. Leščinskio paveiksle Dionisas ir Ariadnė vaizduojami kaip ir daugumoje šio siužeto paveikslų – nuogi, dailūs jaunuoliai gamtos apsuptyje, jų kūnus lengvai dengia draperijos, galvas puošia gėlių vainikai (tik paprastai Dioniso galvą puošia gebenių ar vynuogių vainikas – čia – rožių). Personažus identifikuoti padeda vynuogienojais ir vynuogių kekėmis apsivijusios sūpynių virvės, nuoroda į graikų mitologiją tampa ir meandro ornamentu puoštas ant sūpynių užmesto audinio kraštas. Beje, sūpynes galima laikyti originaliu V. Leščinskio kompozicijos elementu. Galbūt dailininkas jas pasirinko todėl, kad sūpynės buvo svarbi antikinių dioninisijų šventės dalis (jose supdavosi merginos), o gal todėl, kad ir XIX a. iš giliausios senovės ateinanti sūpynių simbolinė reikšmė buvo siejama su atsinaujinimu, žemės gyvybinių jėgų atgimimu (šios tradicijos atgarsių galima įžvelgti ir daugelyje krikščioniškų šalių išlikusiame paprotyje kabinti sūpynes per Velykas ar Atvelykį). (aut. dr. Rūta Janonienė)
Scroll to zoom