Parodos
Meniu
Kompozicija J 2 Manhatanas #007
Be pavadinimo
Be pavadinimo
Eglė Karpavičiūtė, 2016
Drobė, aliejus, 70.00 x 80.00 cm
Ką veikti tapytojui, kai geriausi portretai, peizažai ir natiurmortai jau nutapyti? Kuriančius interjerui vadina amatininkais, o tai ne tas pats, kas būti Velázquezu, Rembrandtu ar Cézanne’u. Ką daryti tapytojui, kai fotografija jau šimtmetį perėmusi įamžinimo funkciją, o dabartinės programėlės net vaiko darytus vaizdus paverčia efektingais? Juolab kai visi vadovėliai tikina, kad tapybą mirtis ištiko dar 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Ogi nesijaudinti – tapybos pomirtinis gyvenimas gal net įdomesnis, nes primena šachmatų partijos pabaigą, kai liko visai nedaug ėjimų ir tik talentai sugeba rasti dar vieną sprendimą. Kaip tik dėl šios negalimybių įtampos naujas būdas būti aktualiam ir būna ypač svaigus. Vienas to pavyzdžių – lietuvių autorės Eglės Karpavičiūtės (g. 1984) tapyba. Pirmiausia menininkė visus sudomino, kai pradėjo tapyti kitų menininkų parodų ekspozicijas. Paveikslai atsirado paveiksluose. Paroda parodoje. Lyg būtum pakliuvęs į veidrodžio begalybę ir galiausiai neturi jokio apčiuopiamo vaizdo, o tik minties struktūrą. Klausimas „ką autorė norėjo pavaizduoti?“ tokiais atvejais nesvarbus, nes žiūrovas, iš pradžių per daug užsiėmęs bandydamas atsirinkti, kuri tikrovė yra tikresnė, galiausiai turėtų prieiti prie klausimo, kas yra vaizdas, kokia jo samprata. Tapyba visada ir buvo susijusi būtent su šiuo klausimu. Kas yra tikra? Kaip vaizdas gali apgauti? Ar šventojo paveikslas gyvas? Juk kartais verkia tikromis ašaromis ir taip toliau. Kitaip tariant, E. Karpavičiūtės ekspozicijų paveikslai tiria žiūrėjimo ir rodymo formas, priartėja prie tapybos prigimties, nors vizualiai atrodo visai toli nuo senovės graikų, besivaržiusių, kas tikroviškiau nutapys vynuoges. Negana to, ji tapė ne bet ko parodas, o tapytojų (Luco Tuymanso, Gerhardo Richterio), kurie irgi yra tos pačios šachmatų partijos dalyviai – jie irgi analizuoja atvaizdą, abejoja jo geba sutapti su tiesa ir visa tai daro plastinėmis priemonėmis. Tapyti įžymybes – tarsi būdas pelnyti papildomų taškų, bet tai ne tas atvejis. Regis, menininkę labiau domina, kiek neigimo ir pervertimo vaizdas gali ištverti. Štai visai neseniai Nacionalinės dailės kolekciją papildė E. Karpavičiūtės „Nutapytas E. Janso performansas ,,Prasmingumo antologija“ (penkių dalių darbas, al., drb. 77 x 95, 2011). Tai nutapytais kadrais suskirstytas meninis veiksmas (2003, 1 min. 20 sek.), kai galerijoje autorius, prie čiurnos prisirišęs virvę, bėga iš visų jėgų, o pasiekęs ribą nukrinta. Stojasi, bėga ir vėl krinta. Viena iš E. Karpavičiūtės kūrinio dalių, vaizduojanti televizorių, rodo, kaip žiūrovui pateikiamas E. Janso kūrinys. Tad pirminis vaizdas, kol mus pasiekia, turi įveikti tris slenksčius: pabūti videokameroje, paskui būti išskaidytas pikseliais televizoriaus ekrane ir galiausiai potėpiais atsirasti drobėje. Egzistencinis, gaivališkas kūno draskymasis, kai net skauda žiūrėti, reprodukuojant nukenksminamas ir iš natūros virsta į kultūrą, kur galima ramiai, sunėrus rankas už nugaros diskutuoti apie vaizdų elgesį, formą, struktūrą, istoriją ir filosofiją. O tai šiek tiek kelia nerimą. Ir turėtų. E. Karpavičiūtės kūrinys rodo, kad kultūra gali būti absoliučiai abejinga gyvenimui, realybę išardyti ir suausti į kūrinį, o tai yra ironiška, ciniška. Bet, jei ne kultūra, visi mes čia seniai būtume išprotėję. Nes ir liūdnos dainos, ir vaizdų gamyba, ir visi kiti meniniai judesiai yra ne kas kita, kaip šiek tiek apvirškinta realybė. Ne paneigta, o bandoma tvarkyti. Ne paprastas psichikos efektų sąvartynas, o su rūšiavimo ir perdirbimo agregatais. Galima sakyti, kad pomirtinis tapybos gyvenimas sukasi apie pačią tapybą, visus jos aspektus. Pavyzdžiui, „Lewben Art Foundation“ dailės kolekcijoje esantis, atrodytų, gana nesudėtingas E. Karpavičiūtės kūrinys „Be pavadinimo“ (drb., al., 70 x 80, 2016) moja ironijos kardu bent trimis kryptimis, kurias trumpai galima įvardyti „paveikslai ir aukcionai“, „orumas ir parsidavimas“ ir „tikrumas ir iliuzija“. Paveiksle vaizduojamas išgalvotas „Sotheby’s“ aukciono momentas, kai parduodamas Luciano Freudo nutapytas Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II portretas. Aukciono darbuotojas laiko parduodamą paveikslą, tačiau nematome jo veido – jį užstoja realistiškai nutapytas monarchės atvaizdas. Ji tarsi tampa aukciono darbuotojo kūno dalimi ir parduoda save. Karalienė, nors ir nutapyta (du kartus), čia atrodo pati tikriausia. Ir vėl susiduriame su paveikslu paveiksle ir su jo rodymo, gyvenimo aplinka. Be to, viskas, kas čia nutapyta, tapytojui yra jaudinantis ir įtemptas momentas: karalienės užsakymas, žymusis L. Freudas ir pardavimo situacija. Žinant visus dedamuosius, kūrinys prilygsta trilerio kulminacijai. Žinokite – su tuo menu ir toliau viskas dar labiau „blogės“... Reikės žinoti vis daugiau ir daugiau. Juk nežiūrime sporto varžybų visai ignoruodami taisykles. Nors įmanoma grynai estetiškai apžiūrinėti šokinėjančius, besistumdančius, bėgančius ir griūvančius, bet iš džiaugsmo rėksime tik tada, kai bus aišku kas, ką ir kaip. Tapyba, menas ir visa kultūra apskritai gali aprėpti plačiausius įvairių sričių plotus ir imtis ten rūšiavimo darbų. Tegu dirba ten kažkur viduje gyva ar mirusi. (aut. Monika Krikštopaitytė)
Publikuota: Kiekgi Galima Laukti. Eglė Karpavičiūtė (2016). Vilnius: Lewben Art Foundation.
Scroll to zoom