Parodos
Meniu
(Žalia) Dabar (darbinis pavadinimas) Kompozicija
Obri Beklerko (Aubrey Beauclerk) šeima Castel Gandolfe
Obri Beklerko (Aubrey Beauclerk) šeima Castel Gandolfe
Pranciškus Smuglevičius, 1779
Drobė, aliejus, 62.20 x 73.80 cm
Grupiniame portrete vaizduojama anglų aristokrato, Saint Albano kunigaikščio Obri Čarlio Fitz-Roj Stiuarto Beklerko (Aubrey Charles Fitz-Roy Stuart Beauclerk, 1740–1802) šeima vizito Italijoje metu. XVIII a. II p. itin paplito portretai, vaizduojantys turistus Italijos senienų, archeologinių paminklų ar Romos statinių fone. Nemažą jų dalį sudaro anglų intelektualų ir aristokratų atvaizdai, nes XVIII a. anglai kelionę į Italiją, vadinamą Grand Tour, laikė kone būtinu bendrojo išsilavinimo elementu. Atvykstančios šeimos ne tik lankė žymius Antikos ir vėlesnių amžių paminklus, bet ir kolekcionavo meno kūrinius, ypač domėjosi archeologiniais kasinėjimais. Obri Beklerkas 1779 m. kartu su savo tėvynainiu Tomu Brandu (Thomas Brand) finansavo dailininko, antikvaro ir prekiautojo Antikos meno kūriniais Tomo Dženkinso (Thom Jenkins, 1722 – 1798) organizuotus archeologinius kasinėjimus netoli Romos, Centocelle vietovėje (dabar tai Romos kvartalas). Šių kasinėjimų metu buvo atrasta nemažai antikinių skulptūrų ir kitų radinių, vėliau papildžiusių žymiausių muziejų kolekcijas (apie šiuos kasinėjimus bei su jais susijusius P. Smuglevičiaus paveikslus rašoma straipsnyje: Yarker Jonathan, Hornsby Clara, A Speculative Grand Tour Excavation: Aubrey Beauclerk, Thomas Brand and Thomas Jenkins at Centocelle, in: British Art Journal, 2011 March 22). Tikėtina, kad Beklerkų šeima su P. Smuglevičiumi susipažino per T. Dženkinsą arba per škotų kilmės architektą, antikvarą, prekiautoją meno kūriniais ir pagrindinį į Romą atvykstančių anglų gidą Džeimsą Bairsą (James Byres of Tonley, 1734–1817), nuo 1756 m. gyvenusį Italijoje. Su juo P. Smuglevičių, kuris atvyko į Romą 1763 m., siejo ilgalaikiai ryšiai - jie galėjo užsimegzti dar Šv. Luko akademijoje (Smuglevičius čia nuo 1765 m. studijavo, o Bairsas nuo 1768 m. buvo šios meno mokyklos profesoriumi). Šioje drobėje Bairso šeima vaizduojama patalpoje, kurios sienas puošia vyro portretas ir antikinis reljefas. Kitas tos pačios šeimos portretas, su Šv. Patro bazilikos kupolu fone, datuojamas apie 1770–1776 m. ir saugomas privačioje kolekcijoje (Brinsley Ford collection) Londone. Beklerkų portretą Smuglevičius galėjo sukurti laikotapiu tarp 1779 m. pavasario, kai ši šeima apsigyveno Tomo Dženkinso nuomuojamuose apartamentuose vienoje iš Castel Gandolfo miestelio vilų (buv. Villa dei Gesuiti, dab. Villa Torloni) ir 1780 m. pavasario, kai jie išvyko iš Italijos. Žmonių grupė vaizduojama prabangiame, elegantiškame interjere, pro atsiveriantį langą tolumoje, drobės fone, matyti į tolumas nusidriekiantis peizažas su Castel Gandolfo pilimi. Žvelgiant į drobę galima nesunkiai identifikuoti ledi Kateriną (ji sėdi kairėje paveikslo pusėje) ir mergaites – vyresnioji piešia prie staliuko, jaunėlė žaidžia su šuneliu. Kunigaikštis O. Beklerkas turėtų būti vaizduojamas paveikslo centre, jis tiesia žmonai nedidelį papuošalą, atrodo, kamėją. Tuo tarpu dešinėje pusėje sėdintis asmuo, nukreipęs dėmesį į laikraštį, atrodo mažiau susijęs su šeimos nariais. Manau, čia vaizduojamas Tomas Dženkinsas, kurio namuose, kaip minėta, buvo apsistoję Beklerkai ir kurio archeologinius kasinėjimus jie rėmė. „O. Beklerko šeimos Castel Gandolfe“ portrete surastas puikus balansas tarp pozų natūralumo ir gestų iškalbingumo, ypač jautriai perteikti vaikų atvaizdai, atviras, tiesus nuo piešinio galvą pakėlusios mergaitės žvilgsnis čia tampa visos kompozicijos centru. Asmenys vaizduojami portretiškai, individualizuotai, jų aplinka taip pat konkreti, tačiau paveiksle nėra buitiškumo, jis persmelktas alegorinių įvaizdžių (draperija ir kolona dešinėje – ir konkrečios terasos elementas, ir tradicinis prabangos, turto, taip pat kilmingumo simbolis, šunelis – dažnas to meto aristokratų palydovas, bet ir senas ištikimybės ir paklusnumo įvaizdis ir pan.). Smulki, kruopšti tapybos maniera, įtaigiai perteiktas daiktų ir drabužių medžiagiškumas (ypač meistriškai nutapyta šilkinė, tviskanti ledi Katerinos suknelė ir puošni jos šukuosena) atliepia reprezentacines portreto prasmes, tačiau bendras prigesintų spalvų koloritas, pilkšvų, perlinių tonų gausa kuria švelnią, intymią nuotaiką. (aut. dr. Rūta Janonienė)
Publikuota: Po Italijos saule. XVIII a.- XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailininkai Italijoje. Sud. Tarandaitė D., Janonienė R., Jankevičiūtė G. (2019). Vilnius: Lietuvos dailės muziejus.
Scroll to zoom