Parodos
Meniu
Be pavadinimo Nutilęs sekmadienis
Trys kaukės
Trys kaukės
Claire Tabouret, 2015
Drobė, akrilas, 240.00 x 190.00 cm
Tiems, kas nesipuošia kas dieną, įmantrus drabužis gali tapti spąstais – kur nors spaus, bus nepatogu pasilenkti, neįmanoma nueiti į tualetą. Efektingas kostiumas – tai ne įprastas kasdienis rūbelis, su kuriuo viskas aišku, bet dar ir vaidmuo. O vaidmuo – tai dar didesnis šleifas nepatogumų (ir, matyt, privilegijų), kuriuos net sunku numatyti. Įsivaizduokime – štai fatališka vilioklė balansuoja ekstremalia aukštakulnių ir korsetų fizika, lydima fotoblyksčių skrieja į gyvenimo nuotykį. Nors dažniausiai nieko lemiamo neįvyksta, po pasirodymo publikai atvaizdas nuskyla ir nubyra į viešą erdvę, kur prie klavišų laukia hienų armija ir kalbama tai, ko jokia gyva būtybė neturėtų girdėti. Net jei neskaitai, nenori žinoti ir tau nerūpi, nejauku, kai atvaizdas tampa kitų pasaulių įkaitu. Ir darosi mažiau juokingi tie Amerikos indėnai, vengę fotokamerų, tikėję, kad atvaizdo kūrimas išskaido sielą. Daugeliu atvejų prancūzų kilmės, Los Andžele įsikūrusios menininkės Claire Tabouret (g. 1981) darbuose vaizduojami žmonės atrodo įstrigę drabužiuose. Aprangos klostės virsta mase, panašia į pelkę, o kartais – į želė. Kūnelius ir kūnus apkaustę kostiumai neatskleidžia ir neišreiškia į juos įkliuvusių asmenų, atvirkščiai – slepia, niveliuoja, kone valgo juos. C. Tabouret dažniausiai dirba akrilu (sakytum, ne tokiais klampiais kaip aliejus dažais), renkasi didelio formato drobes. Jose iš mažų nuotraukų, savaip pakeitusi, pertapo grupines nuotraukas. Vaikų išleistuvių, švenčių dalyviai ar jaunų merginų kolektyvai sustatyti į puslankius ar kitas saloninei fotografijai būdingas kompozicijas. Dažniausiai vaizduojamieji aprengti vienodais drabužiais. Vienodumas pavirsta mase, o masė – nevaldoma jėga. Atskiri C. Tabouret tapyti mergaičių ir moterų portretai kuria tą patį efektą – lūpų dažai, akių šešėliai, tušas yra užtepti kaip kaukės, išplaukę ir tapę kažkokia jėga, kuri ne ryškina, o dengia ir perima atvaizdą savo naudai. Sakytum, menininkė kalba apie nevykusius atvejus, iš kurių taip mėgsta pasityčioti pigi žiniasklaida. „Kaip vertinate tokią iškirptę?“, „Ar ši suknelė nepanaši į kopūstą?“, „Tai makiažas ar Helovino kaukė?“ Tačiau, žiūrint į C. Tabouret vaizdus, kur labai aišku, kad „kažkas čia ne taip“, kažkodėl visai nesinori net draugiškai juoktis, nes jos kūryboje užgriebiamas platesnis reiškinys – įvaizdžių kultūros dominavimas, konkretaus asmens skandinimas po atrodymo imperijos vandenynu. Verslas su savo vartojimo supermašina čia nėra pats kalčiausias. Pavojingiausias unikalumo rijikas, pasirodo, yra suaustas iš visai nekaltų dalykų: svajonių, geismo, troškimo būti pastebėtam. Rezultatą lengva patirti vasaros savaitgalį nuvykus į Trakus, kur ant kiekvieno kampo sutiksi nuotaką princesę. Kūrinys „Trys kaukės“ (2015) yra tarpinė grupinio ir individualaus portreto versija. Trys asmenys (galime manyti – moterys, nors to gerai nežinome) dėvi juodas a la senovines suknias. Jų audinys turi fetišistinio latekso spindesio, kam antrina sadomazo estetikos kaukės. Mes tik nujaučiame, kad po klostėmis, už įtempto audinio, yra gyvi žmonės. Visiškai neaišku, kaip tos veikėjos jaučiasi. Dviejų žvilgsniai nukreipti į mus ir atrodo, kad gal prašo ko nors. Bendraujant su bet kokiu kaukėtu žmogumi, ko gero, labiausiai ir trikdo tai, kad neįmanoma suprasti tarpusavio santykio. Ar tai būtų „Aro“ vyras, ar Užgavėnių gandras. „Trys kaukės“ nenukelia mūsų į makabriškos erotikos pasaulį, nors gal kam ir pavyks per paveikslą ten nueiti. C. Tabouret nepasakoja kostiumo istorijos – komplektas eklektiškas, sudarytas iš skirtingo laiko, kitų reikšmių rinkinio. Trijų figūrų vaizdas rodo greičiau jau vaizdo ir vizijos neatitikimą. Nes vaidmenį visada užbaigia fantazija. Nors žaidime medinis pagalys gali būti arkliu, atvaizde jis lieka tik lazda. Taip ir šitos sadomazo „grafienės“ ne atgyja kaip tokios, o atrodo tik keistame nejaukume užstrigusios persirengėlės. Išsisklaidžius teminio vaidinimo, šventės magijai, kuri užglaisto visus neatitikimus, lieka tik plikas atvaizdas su kyšančiu žmogiškumu. Tai apie ką kūrinys? Apie vaizdo paveiksle ir vaizdo galvoje neatitikimą, apie supanašėjimą norint būti unikaliam. Apie įvaizdžio kultūrą, kaip audinį, kuris veikia kaip voratinklis. Apie tai, kaip vargina klausimas „kaip atrodyti“. Apie tai, kad nebežinome, kas esame ir kaip būti. Apie tai, kad viskas yra tik dūmas. Menas čia atsiskleidžia ne kaip pertekusio pasaulio pramoga, o kaip priemonė būti sutrikdytam. Nes jokio santykio su niekuo, ypač artimo ir ypač su savimi, neįmanoma sukurti per saugų atstumą. (aut. Monika Krikštopaitytė)
Publikuota: „Art Vilnius’17“ parodos katalogas. Vilnius: Lewben art foundation, 2017 (p. 9). Eksponuota: Paroda „ Tos žaviosios moterys“, ArtVilnius’17, kuratorė: Francesca Ferrarini, 2017 06 08–11
Scroll to zoom