Parodos
Meniu
Iš ciklo „91-ji Dovydo psalmė“ Čigonės
Paskutinė karalienės diena. Diptikas
Paskutinė karalienės diena. Diptikas
SetP Stanikas, 2012
Foto popierius, fotografija, 235.00 x 335.00 cm
Pavadinime minimas karalienės motyvas veda mus gilyn į istorinius amžius, o senovę sieja ir su mūsų dienomis, įvairiais laikotarpiais įgaudamas skirtingų konotacijų. Tai gali būti ir karaliaus žmona, kuri neturi realios valdžios, bet turi prabangą, turtus, šlovę, tik, žinoma, ne laisvę. Bet tai gali būti ir galinga valdžios moteris, kurios nurodymų klauso ištisos imperijos, o menkiausias užgaidas tenkina šimtai dvariškių. Žodis „karalienė“ asocijuojasi ir su krinolinų klasika, ir su šiuolaikiniu aristokratiškuoju protokolu, uždaros bendrijos intrigomis, Balmoraliu ar Côte d’Azur, jachtomis ir žirgais. Lietuvių menininkų pora Svajonė ir Paulius Stanikai fotografijų diptike „Paskutinė karalienės diena“ pažvelgia ne tik į tai, bet ir į platesnę priešpriešą – „klestėjimas vs nuopuolis“, „meilė ir grožis vs kančia ir pabaiga“, „jausmai vs pareigos“ ir kt. Pažvelgia iš vidinės dramatiškosios pusės per subjekto situaciją, kuri yra asmeniška ir sujaukta it guolis ir aitriai intymi kaip kūnas. Jei pažodžiui sektume fabulą, pamatytume, kad Stanikų karalienė savo paskutinę (valdymo? gyvenimo?) dieną konvulsyviai blaškosi pataluose, jai neberūpi etiketas, įvaizdis, atliekamos funkcijos ar bet kokie išorės pasaulio mažmožiai. Tai jos lemtinga akimirka, kai nebe balansuoji ties bedugne, o skriete skrieji žemyn be vilties pasiekti netgi jos dugną, kuris jau galėtų tapti atspirties pagrindu ir šiokiu tokiu išsigelbėjimu. „Paskutinė karalienės diena“ – tai programinė moters vaidmens aklavietė su visa emocine feminos pasaulio tragika. Esama ir užuominos į oponentą – lovoje numesta ir gipsinė vyro galva (jeigu tai vyras, o ne moteris – bet greičiausiai kažkas androginiško). O jei jau pradėjome kalbėti apie androginiją, kaip apie lyties neapibrėžtumą, Stanikų kūrybos dvilytiškumą, verta paminėti ir kitą jiems būdingą neapibrėžtumą, t. y. fiktyvią konstruojamų kompozicijų prigimtį. Paprastai personažus jie kuria patys, savo fiziniais kūnais, iš savo pačių materijos, kaip neišsenkamo bendrinio lobyno: persirenginėdami, persikūnydami ir atsiverdami prieš fotoobjektyvą ar kamerą be gailesčio sau ir gėdos. Todėl ir karaliene, kad ir kokią ekstatišką dramą ji demonstruotų, patikime tik tiek, kiek galime patikėti vaidyba, kad ir kokia susitapatinanti ji būtų. Juk akivaizdu, kad veiksmas vyksta ne autentiškame buduare, o menininkų studijoje, nuklotoje suglamžytomis paklodėmis. Viena vertus, fikcijos įspūdis sujungia papildomu siužeto pamušalu virstančią grandinę personažas-atlikėjas-žiūrovas, kita vertus, leidžia koncentruoti žvilgsnį ir mintį, neblaškant dėmesio į antrines konteksto tikslumo detales. Apie dramatišką antrinius vaidmenis atliekančių moterų likimą Stanikai kalba keliuose darbuose: tai „Magda Goebbels. Queen of the Bones“ (2009), eksponuota ir Pekino 987 bienalėje, ir mugėje „ArtVilnius“; „Dvigulė lova“ (2014), skirta Aishos Gadaffi istorijai ir rodyta Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje; Prospekto galerijoje pateiktas projektas „Uraganas Theresa“ su užuominomis į Theresą May (2016). Šias vietas miniu neatsitiktinai – tuo noriu parodyti, kad Paryžiuje įsikūrę menininkai yra dažni svečiai ir Lietuvoje, kurioje įgyvendinami sumanymai ne mažiau svarbūs tiek jų pačių kūrybinei biografijai, tiek lietuvių meno vartotojui. O diptiko „Paskutinė karalienės diena“ mūsų žiūrovai nėra matę – Stanikai jį įgyvendino Paryžiuje, sukūrę instaliaciją Chapelle des Petits Augustins interjerui, kupinam renesanso, baroko, klasicizmo artefaktų. Patirties suodžiais apėję kadaise balti buvę bareljefai, skulptūros ir antkapiai puikiai susitarė su nespalvota Stanikų fotokalba, taip pat persmelkta praėjusių epochų elementų ir stilistikos. Dėl savo dydžio ir netradicinio eksponavimo gulomis ant grindų ji ryškiai dominavo erdvėje, kartu antrindama klasikinio pastato išorei, vidui, detalėms – per naujų laikų dvasią deformuotą, bet visgi kompozicijos simetriją, per purvinai balzganą koloritą ir pabirą, bet daugiažodį, kaip ir aplinkiniai istorinio meno pavyzdžiai, vaizdą. Toks įžengimas į sudėtingo konteksto erdves Stanikams yra gana tipiškas. Lengvų sprendimų jie neieško ir turbūt tikisi būti išganyti per komplikacijas. Jau yra instaliavę savo darbus ir Dailininkų sąjungos vitrinoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje, ir po minėtais klaustrofobiškais Šlapelių muziejaus skliautais, ir už stiklų „Litexpo“ rūmų įėjime, ir kitur. Žinoma, jie nevengia ir balto kubo – nelygu renginys ir sąlygos. Bet visada aplinka, kurioje duetas pasirodo, virsta aktyviu jų piešinių, skulptūrų, fotografijų, videomedžiagos dalyviu. Tuo buvo galima įsitikinti ir minėtoje gruodžio 1–23 d. Prospekto galerijoje veikusioje parodoje „Uraganas Theresa“, prietemoje alsavusioje netikėtai „glamūrinėmis“ politinių realijų interpretacijomis. Tiek apie Stanikų flirtą su erdvėmis. Jei grįžtume prie karalienės ir bandytume šį pristatymą baigti apibendrinimais, matyt, konstatuotume, kad ji – Stanikų klasika. Ne tik tuo, kad parafrazuoja istorinių stilių leksiką (įdomu tai, kad apie dueto kūrybą rašę autoriai įžvelgia įvairias paraleles: vieni joje mato gotikinę kalbą, kiti – baroko, treti – manierizmo principus, ketvirti – neoklasicizmą), bet ir tuo, kad tęsia vieną pagrindinių visą jų kūrybą persekiojančių temų – traumos, aukos, patologijos – giją. Tik Stanikai pradėjo nuo ilgai jų nepalikusių vadinamosios „postkomunistinės traumos“ vaizdinių, o čia jie išsivaduoja nuo geografinės priklausomybės ir prabyla universaliais teiginiais. Stanikų taikiklyje labai dažnai – traumos mirksnis, kuriame susilieja sociumas ir privatumas, reali ir įsivaizduota patirtis. Akimirka, kuri aprėpia du priešingus polius: ir intymią asmenišką subjekto sferą, ir kolektyvines istorijas, subjekto slapstymąsi daugumoje. Abiem atvejais įsivaizduojama buvusio smurtinio įvykio įtaka – jis tarsi atsikartoja vis kitomis vietos ir laiko, priežasties ir pasekmės aplinkybėmis. Todėl trauma išgyvenama ne paties įvykio metu, o jį prisimenant: slopinta atmintis tampa trauma po įvykio. O reziumuoti pasakojimą apie „Paskutinę karalienės dieną“ galime Friedricho Nietzsche mintimi: „Psichologinis skausmas man – tai ne konkretybė, o tik interpretacija – priežasties interpretacija – tiksliai nenusakomų reiškinių rinkinys...“ Pabandėme apčiuopti „karalienę“, bet ar pavyko? (aut. Birutė Pankūnaitė)
Scroll to zoom