Parodos
Meniu
„Couch Potato“ Adret (Saulėkaitoje)
Gėlės ir du vaisiai
Gėlės ir du vaisiai
Jadvyga Dobkevičiūtė Paukštienė, 1961
Drobė ant kartono, aliejus, 45.00 x 35.00 cm

AK: Jadv. Paukštienė; AD: 61

Natiurmortas akina ir spindi šviesa, spontaniškais teptuko judesiais bei šviesiomis spalvomis. Jį galėtume pavadinti kone tobulu impresionizmo pavyzdžiu, jei remtumės klasikiniu šios srovės apibrėžimu. Fiksuoti akimirksnį, greitą kaitą, šviesos judėjimą, perteikti realybės nepastovumą ir buvo šios kūrybos tikslas. Atsisakoma kontūro, aiškios linijos, kruopščiai ištapytų detalių ir viskas atiduodama laisvų, smulkių potėpių valiai, atmosferiniams regimiesiems efektams. Tarsi teigiama, kad laikas – kintantis dalykas, viskas pasaulyje be paliovos mainosi, nieko neįmanoma apibrėžti, todėl reikia vaizduoti ne rezultatą, o procesą. Tapoma trumpučiais potėpiais, maišytomis ir nemaišytomis, grynomis spalvomis, kuriomis paviršiai nedengiami glotniai, nes svarbiausias siekis čia – intensyvios spalvinės vibracijos. Paveikslas itin pozityvus, kamerinis: užfiksuotas jaukus namų fragmentas, kuriame nevaržomai žaidžia paviršių atspindžiai, pro langą skverbiasi spiginanti saulės šviesa, mirganti gėlių ir vaisių formose. Pernelyg didelių ambicijų čia nėra – tai jaukios erdvės vaizdinys, kaip paprastos, nesudėtingos būties ir buities paveikslas. Pasaulyje siaučiant įvairioms tapymo madoms ir vėjams, čia stebime ramų užutėkį, kuriame plėtojama su tradicija susijusi tapymo maniera. Kūrinio autorė – Lietuvoje platesnei publikai galbūt negirdėta išeivijos atstovė tapytoja ir grafikė Jadvyga Dobkevičiūtė-Paukštienė (gimė 1913 m. Liepojoje, mirė 2005 m. JAV). Polinkį į meną ji paveldėjo iš tėvų. „Mano tėvas Stasys Dobkevičius turėjo didelę medžio apdirbimo dirbtuvę, kuri aprūpino visas besikuriančias Kauno įstaigas baldais. (...) Šalia įstaigų buvo daromi ir privatūs baldai. Kaip anais laikais buvo mėgstama išraižyti ir išskaptuoti, šį menišką darbą atlikdavo mano tėvas savo rankomis. (...) Jis turėjo gabumų įvairiose meno srityse. Ypač gerai piešė ir tapė įvairius naminius gyvulėlius, kurių pas mus niekada netrūkdavo. Mėgo jis rinkti senas knygas ir rusų realistinės tapybos kūrinius. (...) Visa šita aplinka paliko man neišdildomą įspūdį ir vėliau daug prisidėjo prie mano meniško brendimo“, – yra pasakojusi menininkė. Besimokydama „Aušros“ mergaičių gimnazijoje Kaune, J. Dobkevičiūtė-Paukštienė irgi jautė savo polinkiams palankią atmosferą: „Piešimo mokytoja Irena Jackevičaitė-Petraitienė buvo gera dailininkė, baigusi mokslus Italijoje. Gimnazijoje ji davė savo mokiniams tvirtus pagrindus, kaip vartoti meno priemones, kaip komponuoti, kaip lieti akvarelę.“ Baigusi gimnaziją, būsimoji dailininkė įstojo į Kauno meno mokyklą, kurioje jai dėstė garsūs menininkai Adomas Galdikas, Justinas Vienožinskis, Jonas Janulis, Adomas Varnas, Petras Kalpokas, Vladas Didžiokas, Juozas Mikėnas, Vytautas Kazimieras Jonynas. 1938 m. baigusi Kauno meno mokyklą, P. Kalpoko studiją, trumpai mokėsi ir Paryžiuje, Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje pas profesorių D’Espagnat. „Naudos iš tų studijų turėjau daug, nes mano stilius įgavo daugiau drąsos ir laisvumo“, – sakė dailininkė. Pripažinta jau tarpukariu (1937 m. už kilimo projektą Lietuvos paviljonui Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos parodoje buvo apdovanota aukso medaliu.), 1944 m. išvyko į Vokietiją, o karui pasibaigus dėstė piešimą Biberacho lietuvių stovykloje įkurtoje gimnazijoje ir dalyvavo įvairiose pabėgėlių dailininkų rengiamose parodose. 1949 m. J. Dobkevičiūtė-Paukštienė persikėlė į JAV. Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje dėstė tautodailę, rašė straipsnius apie dailę leidiniuose „Draugas“, „Moteris“, priklausė Čikagos lietuvių dailininkių sąjungai. 2001 m. buvo apdovanota JAV LB Kultūros tarybos premija. Surengė per 15 personalinių parodų įvairiuose JAV miestuose: Čikagoje, Bostone, Filadelfijoje, Hartforde, Los Andžele ir kitur. Pristatomas natiurmortas iš J. Dobkevičiūtės-Paukštienės kūrinių visumos išsiskiria šviesiu koloritu, harmoninga sandara ir gaivia nuotaika. Kituose darbuose kartais pastebimas naivus sentimentalumas, parodomasis tautiškumas. Nedidelio formato darbai – tapyba, akvarelė, piešiniai – skirti įvairioms temoms: socialinei aplinkai, kasdienybei, motinystės, religiniams siužetams. Visi jie byloja apie gana tipingą emigracijoje populiarią moterų menininkių kūrybą. (aut. Birutė Pankūnaitė)
Publikuota: Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje, sud. Rasa Andriušytė-Žukienė, Vilnius Lewben Art Foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondas, VšĮ „Šiaurės Jeruzalė“, p. 100
Scroll to zoom