Parodos
Meniu
Vasara Natiurmortas
Režisuojant tylą (2)
Režisuojant tylą (2)
Hans Op de Beeck, 2013
Hd, juodai baltas, su garsu, 16/9, 20 min 48 s, video
Nes Hanso Op de Beecko kūrinyje „Režisuojant tylą (2)“ (2013) susikoncentruojama į procesą, kurio metu idėjos tampa skulptūromis. Jei pažvelgsime, kaip žaidžia vaikai, pamatysime, kad jie pereina tuos pačius loginius procesus kaip ir menininkas: tyliai, lėtai, realų laiką atitinkančiu tempu rankos stato, judina ir formuoja objektus bei dioramas ir taip kuria istoriją be pabaigos ir be scenarijaus. Kartais pastatai, medžiai, kėdės, stalai, šviestuvai, laukimo salės ir biurai perkeliami kitur, ir kas kartą visas vaizdas pasikeičia: vieną kartą – mieste, kitą kartą – teatre, tada – sode, o tada ir vėl keičiasi tuo pačiu greičiu. Čia matyti tas pats išradingumas, kaip ir vaikų, kai jie žaidžia statydami namus, kurie pavirsta parduotuvėmis, o dar vėliau – pilimis. Sukonstruoti ir iškonstruoti pasauliai. H. Op de Beeckas įsileido žiūrovą į savo protą: atrodo, kad žaidžiame su autoriumi, jis skiria mums laiko tam, kad suprastume procesus ir pasimėgautume kiekvienos dioramos galutiniu rezultatu, galime kad ir sekundei „sustingdyti“ vaizdą iš videodarbo ir bendrauti su menininko sukurta istorija per savo vaizduotę ir prisiminimus. Vietos, kurias jis vaizduoja, yra įprastos mums visiems, todėl kūriniams nereikia jokio paaiškinimo. Kūrinyje „Režisuojant tylą (2)“ atminties vaizdai yra proporcijų nepaisantys realios informacijos ir fantazijos mišiniai, kurie, konstruojami anonimiškų rankų, šiame filme materializuojasi žiūrovui prieš akis. Filmą lydi muzika, kurią, įkvėptas vaizdų, sukūrė ir atliko Scannerio (Jungtinė Karalystė) slapyvardžiu pasivadinęs kompozitorius ir muzikantas. Filmuodamas skirtingas dioramas ir darbuodamasis su mūsų vaizduote, menininkas pristato dar vieną su mūsų požiūriu į skulptūrą susijusią temą: kaip sprendžiame objektų mastelio klausimus, tiksliau – kaip, kitokiais būdais nei nefigūratyviąją, traktuojame figūratyviąją skulptūrą. Mums sekant videodarbe užfiksuotą istoriją, dėmesį atkreipia skirtingų objektų būties procesas. Menininkas kviečia mus į pasaulį, kur, padarius vos kelis žingsnius, įmanoma peršokti nuo mažyčio mastelio iki didžiulio masto. Esame verčiami suabejoti tikrove ir jos pavaizdavimu, arba sukonstruota tikrove, – tokį poveikį mūsų suvokimui daro globalizacija, žiniasklaida ir technologijos, nes esame apriboti šiame kūrinyje konstruojamų miniatiūrų, kuriose vienintelė nuoroda į realų pasaulį ir žmogišką mastelį yra menininko rankos. H. Op de Beeckas savo kūrinius apibūdina kaip „pasiūlymus“. Jis yra sakęs, jog neįmanoma paneigti, kad jie išgalvoti ir surežisuoti, o žiūrovui paliekama spręsti, ar reikėtų laikyti kiekvieną darbą galima paraleline tikrove, ar suprasti ją kaip viso labo vizualinę konstrukciją. (aut. Francesca Ferrarini)
Publikuota: „Art Vilnius’16“ parodos katalogas. Vilnius: Lewben art foundation, 2016 (p. 5). Eksponuota: Paroda „Formuojant idėjas: skulptūros“, ArtVilnius’16, kuratorė: Francesca Ferrarini, 2016 06 09–12
Scroll to zoom