Parodos
Meniu
Moters akto etiudas Pieta
Šv. Jurgis
Šv. Jurgis
Sigita Maslauskaitė, 2003
Drobė, aliejus, 198.00 x 155.00 cm
Sigitos Maslauskaitės (g. 1970) paveikslo „Šventas Jurgis“ spalvos niūrios, potėpiai sunkiasvoriai. Ne iš pirmo žvilgsnio suprasi, kas pavaizduota, o supratęs, kad tai – šventasis, galima suglumti: šiais laikais dar kažkas tapo šventuosius? Vis dėlto ši tapyba tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lyg eksponatas, atklydęs iš nuobodžiausios muziejaus salės. Apie S. Maslauskaitės kūrybą nepavyksta galvoti vienareikšmiškai, čia daug kas turi kitą, kitokią pusę. Įdomus net ir grynai fizinis kontrastas – masyvūs paveikslai ir liekna, lengvai besišypsanti jų autorė. Toliau – dar įdomiau. Tradicinei ekspresionistinei raiškai artimus paveikslus kuria nepaprastai veikli, meną ir mokslą sėkmingai jungianti moteris. Baigusi tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, ji trejus metus Romos Grigaliaus universitete studijavo bažnytinį paveldą. Grįžusi į Lietuvą, apsigynė humanitarinių mokslų disertaciją, tuo pat metu aktyviai bendradarbiavo steigiant vieną geriausių Vilniuje Bažnytinio paveldo muziejų, kuriam dabar ir vadovauja. Be to, rašo, kuruoja parodas, skaito paskaitas ir nelabai intensyviai, bet nuosekliai tapo. Biografinis kontekstas čia svarbus. Jis rodo, kad tradicinė, iš XX a. vidurio kilusi jos tapybos raiška – tai ne sekimas vieninteliu žinomu keliu, o sąmoningas pasirinkimas. Reikėtų pridurti – nepopuliarus pasirinkimas. Tokia tapyba ne tik primena muziejinius eksponatus, bet ir sunkiai reprodukuojama – popierius ar ekranas neperteikia drobių dydžio, tirštų dažų sluoksnių faktūriškumo, o kartu ir emocijos. Nepatogi ir jos tapybos tema – paveikslai dažnai paremti religiniais siužetais, kurių nereligingas žiūrovas išsigąsta. Kaip tuoj pamatysime – visiškai be reikalo. Paveikslas „Šventas Jurgis“ savo siužetu nėra išskirtinis S. Maslauskaitės kūryboje, kurioje vyrauja religinės temos. Apie tokį savo pasirinkimą autorė kalba vengdama dvasingos romantikos: „Ikonografijos studijos, disertacijos gynimas, bažnytinės inventorizacijos, visi tie personažai – angelai, jeronimai, jurgiai – turbūt iš čia. Bet kai tik tai pasakau, tuojau noriu ir paneigti, nes pirma – tapyti šventuosius yra baisu (visi šedevrai jau nutapyti) ir antra – esu prisižiūrėjusi tiek daug prastų šiuolaikinių tapybos kūrinių religine tema, kad norisi vengti bet kokios ikonografijos. Gal teisingiausia būtų pasakyti, kad tiesiog tapau, o atpažįstami personažai atsiranda tapybos procese, aš jų specialiai nekuriu.“ Buvimas prieš šį dviejų metrų aukščio paveikslą – tarsi akistata su grumtynėmis. S. Maslauskaitė čia visai nemoteriškai grumiasi su dažais, klodama vieną sluoksnį ant kito tam, kad tirštuose potėpiuose išnirtų figūros ir vis naujos spalvos. Akivaizdu, kad įnirtingai kovoja ir pavaizduotoji figūra, tik jos priešas nėra aiškiai matomas. Išgirdę apie šventąjį Jurgį, iškart pagalvojame apie beveik neatsiejamą ikonografinį atributą – slibiną. Siužetas populiarus, o tie juokingi slibiniukai ir grėsmingi slibinai senuose paveiksluose bei freskose visada sulaukia žiūrovų šypsenų. S. Maslauskaitės šventasis grumiasi šiandien, dabar. Todėl jis kovoja su abstrakcija, jo pastangas juntame iš dinamiško figūros judesio, grėsmingais kamuoliais virstančių potėpių ir gaisro nušviestą naktį primenančio kolorito. Žiūrint į šią figūrą, visai nebūtina nuolat sau priminti, jog tai – šventasis. Tai gali būti ir rūpesčių kupinos nemigos nakties, ir dienų, kai nebesupranti nieko, kas vyksta aplink, atvaizdas. Nesvarbu, su kuo tapatinsime pavaizduotą figūrą – su šventuoju ar savimi. Ji tiesiog spinduliuoja energiją ir pasakoja apie veiksmą, kuris nežinia ar kada baigsis. Tamsą vietomis nušviečia šviesos blyksniai, sunkiai nusakomus, iš daugybės spalvų sukurtus atspalvius kai kur pertraukia gaiviai grynos spalvos, o potėpiai nepaliaujamai sukasi ratu tarsi niekada nesibaigiančioje kovoje. Arba – gyvenime. (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)
Publikuota: Maslauskaitė, S. (2012). Sigita Maslauskaitė: Tapyba (p. 33). Vilnius: Sigita Maslauskaitė. Povilionytė, R. (2001). Grumtynės su dažais nualintame tradicijos lauke. Kultūros barai, nr. 12, p. 49.
Scroll to zoom