Parodos
Meniu
Parko tvenkinys su gulbėmis Dačiūnų apylinkėje Natiurmortas
Requiem svajonei
Requiem svajonei
Jonas Jurcikas, 2014
Drobė, akrilas, 285.00 x 210.00 cm
Menininkas Jonas Jurcikas priklauso tūkstantmečio kartai, kuri nesiriboja lokalaus meno teritorija, o informaciją geria iš plataus pasaulinės kultūros lauko ir visų kitų įmanomų šaltinių. Jonas Jurcikas iš jos galbūt išsiskiria itin sėkmingu startu ir ryškia poparto stilistika: po tapybos studijų 2011 m. jis laimėjo Baltijos šalių konkursą „Jaunojo tapytojo prizas‘11“ ir išsyk atkreipė į save meno mylėtojų dėmesį. O šio dėmesio jis nestokoja iki šiol: kiekvienas jo pasirodymas su įspūdingomis didelio formato drobėmis yra lydimas susižavėjimo, nors interpretacijai jos lengvai nepasiduoda. Paveikslas „Requiem for a Dream“ čia galėtų būti tam tikra išimtis, nes jis labai lakoniškas, koncentruotas ir gana paprastai iššifruojamas. Galbūt dėl to, kad skirtas autoriui asmeniškai jautriai menininko ir kūrybos temai, nors ja nesiriboja, leisdamas žiūrovui nuklysti į prasmių platybes, kuo pats tapytojas džiaugiasi, nes reikšmių ribos ir tikslios koduotės jam svetimos. Pagrindinis Jono metodas konstruojant šį darbą – be abejo, ironija. T.y., jis vaizduoja viena, omenyje turėdamas priešinga. Teiginį ženklina kabutėmis ir vartoja perkeltines reikšmes, siekdamas slapta pasijuokti. Taip jis kalba apie pasaulio paradoksus ir prieštaras, paversdamas juos komiškais reiškiniais. Menininko ironija srūva keliomis kryptimis. Viena vertus, ji yra nukreipta į patį save ir yra autoironija. Ją galima išsiversti beveik pažodžiui: sieną dažanti darbininko figūra ir aukštą tikslą simbolizuojantis iškeltos rankos judesys nurodo į Jurciko-tapytojo kasdienybę uždirbant duoną statybose. Aukštojo meno idealai, jaunystės svajonės ir svaiginantis užsimiršimas betapant kaktomuša susiduria su nuoga išgyvenimo realybe. Tačiau tai neįskelia pykčio kibirkščių – Jurcikas nekaltina ir nesiriboja socialine kritika. Jis šaiposi iš savęs, problemas paversdamas pokštais, dėl ko jos subliūkšta ir tampa tragikomedijomis. Bet tai dar ne viskas. Menininko nuoroda į autobiografiją tėra vienas lygmuo. Paveikslas turi ir bendresnę nei „auto-“ kryptį. Tai ironijos strėlės, skriejančios bet kokio patoso link. Jei atsuktume statybininko figūrą veidu į žiūrovą – ji taptų aliuzija į Laisvės statulą Niujorke kaip laisvės ir Jungtinių Valstijų simbolį, ji primintų Prancūzijos revoliuciją ir jos ženklą moters figūrą su vėliava minios priešakyje Eugène Delacroix paveiksle „Tautą vedanti laisvė“, Veros Muchinos grupę „Darbininkas ir kolūkietė“ kaip Sovietų Sąjungos ikoną arba, galiausiai, liūdno likimo Žaliojo tilto skulptūras. Šiuos skirtingus neoklasicizmo, romantizmo ar socrealizmo pavyzdžius, išreiškiančius iškilius įvairių epochų idealus, sieja pakilus dvasinis susijaudinimas, reikšmingus tikslus lydinti aistra, didingumas. Juose daug propagandos – t.y., šališkos informacijos, siekiančios įtikinti, kad koks nors požiūris yra teisingas, ir veikiančios daugiau emocionaliai nei racionaliai. Jos tikslas – pakeisti žmonių nuomonę ne išaiškinant, kad jie suprastų, o apgaunant ir supainiojant. Nuogu pavidalu visa tai skleidžiasi „totalitariniame mene“ – specifiniame kultūros reiškinyje su jam būdinga ideologija, estetika ir stiliumi, klestėjusiame Sovietų Sąjungoje, Trečiajame Reiche, fašistinėje Italijoje, Kinijos Liaudies Respublikoje ar Saddamo Husseino valdytame Irake. Visus šių šalių meno skirtumus vienija terminas „totalusis realizmas“ ir manipuliavimas istorija, kurį rašytojas Milanas Kundera iškalbingai pavadino „grožio melu“. Jį lengvai atskiria net mokinukai, o esminis bruožas – valstybės dalyvavimas jį kuriant. Ne netiesiogiai, per kultūros finansavimą, bet tiesiogiai, primetant „skonio diktatūrą“, jei tartume entuziazmu tryškusio rusų futurizmo poeto Vladimiro Majakovskio žodžiais. Tačiau Jono Jurciko statybininkas nusisuka ir ima trivialiai dažyti sieną, todėl „Requiem for a Dream“ yra viso to pastišas. Jis nutapytas santūriomis, neutraliomis pastelinėmis spalvomis, kurios nešaukia, nesiekia išsiskirti ir patraukti dėmesį, visą krūvį palikdamos pasakojamai istorijai. Figūros modeliavimas primena plakatą, spaudinį, dizaino leksiką, reklamą, produkto etiketę, logotipą – o tai jau liudija poparto kalbą, kuri dažnai pasitelkia tą pačią ironiją. Popartas taip pat naudoja realistines formas, tik jis kopijuoja ne tikrovę, o ženklų sistemas ir kontekstus. Turbūt todėl popartiška Jurciko tapyba taip lengvai suvilioja žiūrovą savo optine apgaule ir pasiūlo patosiškųjų realizmo pavyzdžių parodiją. Mėgstamiausia Jono Jurciko knyga – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Bet tai netrukdo jam (o gal būtent dėl to) jis imasi didingojo requiem ir tapo paveikslą mirusios svajonės atminimui. O svajonė kiekvienam – vis kita. O galbūt „Requiem for a Dream“ – tik skambus pavadinimas, pasiskolintas iš amerikiečių rašytojo Huberto Selby romano bei to paties pavadinimo Darreno Aranofskio psichologinės dramos ir su drobės turiniu neturintis nieko bendro? Kontekstų klystkeliai nežinomi. (aut. Birutė Pankūnaitė)
Scroll to zoom