Parodos
Meniu
Vyras su pypke (Vandens nešikas) Gyvybės medis
Taikioji Madona
Taikioji Madona
Vilmantas Marcinkevičius, 2008
Drobė, anilininis pigmentas su klijais, aliejus, 150.00 x 100.00 cm
Paveikslas „Taikioji Madona“ sukurtas 2008 metais. Šis paveikslas yra dalis ciklo paveikslų, skirtų ekstremalių žmogiškųjų išbandymų laikui, kai susilieja karas ir meilė, mirtis ir geismas, netektis ir viltis. Dekoratyvų pradą išlaikanti Vilmanto kūryba neretai kalba nepatogiomis, skaudžiamis temomis ir mėgsta provokuoti žiūrovą, siekdama jį išjudinti ir naujai pažiūrėti į save ir savo aplinką. Šio paveikslo stilistika artima lengvai atpažįstamam šio tapytojo braižui, tačiau ir šiek tiek skiriasi nuo pastarųjų kelių metų kūrinių. Vilmantas teigia nejaučiantis, kaip keičiasi jo tapybos stilius. Kartu su gyvenimo aplinkybėmis, neišvengiamai kinta tapytojo nuotaikos, o kartu su jomis ir tapybos braižas. Pastarasis paveikslas, kaip ir kiti šio laikotarpio darbai, nutapyti tarsi lėčiau, ramiau. Juose nebėra ankstyviesiems menininko darbams būdingos sprogstamosios jėgos ir ekspresyvimo. Jei anksčiau kiekviena linija buvo tarsi kova ir išbandymas, tai dabar įgudusi ranka juda ramiai ir užtikrintai. Šiame paveiksle menininkas meistriškai išnaudoja sugebėjimą kurti daugiasluoksnišką erdvę. Gilumos ir paveikslo mirguliavimo, gyvumo jausmas pasiekiamas žaidžiant dažų sluoksniais. Vietomis vieną ant kito sluoksnio klojant dažus sukuriama itin sodri ir „gili“ erdvė, vietomis, tame pačiame paveiksle, galima rasti plotų, kur beveik persišviečia gruntas. Daugiasluoksniškumas leidžia sukurti nevienodo gylio bei intensyvumo erdvę, taip pat sukuria įdomų šviesotamsos žaismą paveikslo paviršiuje. Kalbant apie paveikslo siužetą turbūt svarbiausia pažymėti, jog jis neturi erotinės potekstės, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tapytojas čia sukūrė kiek paradoksalią situaciją. Jis nutapė iššaukiančiai apsinuoginusią moterį ir teigia, jog erotiškumo, gašlumo tame nėra. Šiuo veiksmu Vilmantas apverčia šiandieninės medijos strategijas, kai paviršutiniškai nepriekaištingi vaizdiniai kelia akivaizdžiai gašlias asociacijas. Šio paveikslo tema – moteris ir vyriškas žvilgsnis. Tačiau šis žvilgsnis artimesnis G. Courbet žvilgsniui paveiksle „Pasaulio gimimas“ – jis ramus ir tiriantis. Subrendusio vyro žvilgsnis į savo moterį, vaikų motiną. Šiame momente erotizmas pereina į ramią, saugią romantiką. Tai pabrėžia taikus, raudonas saulėlydis dešiniajame viršutiniame paveikslo kampe, už moters nugaros. Prisimenant, jog Vilmanto asmeninėje paveikslų ikonografijoje geltona spalva dažniau reiškia fizinę realybę, kūniškumą, o mėlyna – kitą erdvę, tuštumą bei nematerialumą, šį paveikslą „skaityti“ dar lengviau. Prieš kūną čia akivaizdžiai dominuoja emocinis, dvasinis pradas. Kaip erotikos nėra gimdyme, taip jos nėra ir šiame paveiksle – tokia būtų autoriaus pozicija. Kita vertus – apnuoginta moteris nutapyta ne veltui. Šiuo paveikslu autorius provokuoja žiūrovą primindamas, jog grožis (kaip ir bjaurumas) yra žiūrinčiojo žvilgsnyje. Jis tarsi kviečia nurimti ir priimti pasaulį tokį, koks jis yra – su skirtingais pradais ir nesibaigiančiais dualizmais bei prieštaromis, kurių nereiktų skubėti vertinti tik pliusais ir minusais. Vienintelis mūsų turimas pasaulio vertinimo matas – mes patys, mūsų nuostatos ir žvilgsnis. Paveikslas „Taikioji Madona“ – pasakojimas apie dviejų žmonių santykius – jų aistringą, geidulingą pradžią, intensyvų vystymąsi bei augimą ir galiausiai – ramų, gražų saulėlydį horizonte. Ramus, atviras pasauliui ir gyvenimui toks, koks jis yra žiūrovas neabejotinai pajus ir įvertins šio paveikslo ramybę ir atvirumą. (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)
Scroll to zoom