Parodos
Meniu
Peizažas Neišvengiamybės pliūkštelėjimas
(Ne)tinkami dydžiai
(Ne)tinkami dydžiai
Alina Melnikova, 2009
Drobė, aliejus, 60.00 x 80.00 cm
Norėčiau, kad Alinos Melnikovos (g. 1983) kūrinio „(Ne)tinkami dydžiai“ (2009) interpretacija būtų kokiame nors moterims skirtame žurnale ar portalo skiltyje šalia straipsnių, patariančių, kaip sulieknėti, kaip paslėpti trūkumus, kaip grimuoti veidą, kad jis atrodytų simetriškas ir gaivus. Paveikslas turėtų išdygti kontekste, teigiančiame, kad esi negraži, kreiva ir netikusi, o gražiai būti yra bene svarbiausia. Ir nesutiksiu, jei nurašysite tekstą į natūralistų reaktyvizmą, nes norėti būti gražiai – nieko keista, tik ar produktų brukimas neužklojo aiškaus supratimo, iš kur grožis ateina? O kaipgi gražus santykis su manimi? O gražūs ryšiai tarp žmonių? Ar jie bus tik tada, kai būsiu graži? Grožis yra toks pat sudėtingas klausimas, kaip ir „pirma višta ar kiaušinis?“. Nes neužtenka gerų manierų ir pažiūrų, kai ima veikti visokios paslaptingos DNR grandinės. Paveiksle „(Ne)tinkami dydžiai“ vaizduojamos moterys yra labiau jaučiančios nei atrodančios. Jų kūnų fiziškumas justi per netobulumą: matyti sąnarių svoris ir nepatogumas stovint pasisukus, krūtinė ir tarpkojis ryškesni (jie, atrodo, reaguoja į gamtiškus pojūčius), nuoga oda – kaip šaltį ir šilumą patiriantis ekranas. Šioje pojūčių prisodrintoje aplinkoje galime išskirti dvi skirtingas pozicijas: pirma – grupė aukštų moterų, kurios atrodo kaip viena (arba viena ryški moteris be galvos su savo formų aidu), ir kita – žemesnė mergaitiška mergina. Ji aukštai moteriai tik iki pažasties – žvelgiame iš mažosios perspektyvos, todėl ir nematyti didesniosios galvos. Tad galime manyti, jog mažoji moteris yra autorės alter ego arba pasakotoja. Turėtume gilintis į jos jausmus, tapatintis su niekam tikusia jos situacija. Žemesnė už kitas, kreivesnė šalia vyraujančių (matyt, gražių) savo kūno pojūčius papildo psichologiniais nemalonumais. Ji netinka į eilę. Figūrų santykyje galime atpažinti vaikišką nusivylimą, kad nepritampi – tam antrina pavadinimas (ne)tinkami dydžiai. Moterims skirtų straipsnių jūra su savo patarimais čia suošia fone, tik neaišku, ar ji labiau guodžia, ar skandina. Jei kas labai griežtai paklaustų, apie ką paveikslas, greitai atsakyčiau – apie atstūmimą. Tačiau jis rodo dar kelis dalykus apie šią menininkę. A. Melnikovos gebėjimas – būti skaudžiai taikliai ironiškai, vaizduoti nerealistiškai labai realius jausmus ir, kad tai išgautų, įdomiai sukergti skirtingus meno žanrus. A. Melnikovos kūrybos žiūrovas vis atsiduria keistai tikroviškame sapne, nes didelė darbų dalis yra ir portretas, ir peizažas, ir natiurmortas vienu metu. Portretas, nes yra žmogus. Peizažas, nes kūnas virsta kraštovaizdžiu, įvykio vieta. O natiurmortas, nes objekto ir subjekto jausmai, pojūčiai labai daiktiški, aiškiai apčiuopiami. Ribų nesilaikymas būdingas ir technikai: tapyba panaši į akvarelę ar piešinį, o gal net į kūno (kraujo) atspaudus. A. Melnikovos kūrybą galima būtų dalyti į tris dalis: jautrioji, kur atvirai ir drąsiai kalbama apie asmeniškus jausmus, pažeidžiamumą (dažniausiai tapyba); fališka (videodarbai ir trafaretai), kur ji pakeičia nemalonias situacijas sufantazuotomis; ir pirmų dviejų dalių junginys – tapyba nebe asmeniška, o dirginanti jusles, daugiau manipuliuojanti nei besibraunanti į „minkštas“ kūno vietas. „(Ne)tinkami dydžiai“ priklauso pirmai daliai, kur menininkės kūrinių paviršius sutampa su oda: darbai trikdo kaip nuogas kūnas (nepatogus / erotiškas / susipykęs su idealais), bet neapleidžia ir savumo jausmas. Drobės, blyškios, lyg nubrozdintos, pačios pažeistos, kaskart nustebina poveikio intensyvumu. A. Melnikovos paveikslų motyvai kaip kempinė prisigėrę meno istorijos, religijos, televizijos, blizgios spaudos ir interneto vaizdų-vaiduoklių. Jos veikėjai ne apie teorinį mane, o apie tikrą viso to liūno gyventoją, kuris kartais nežino, kuo tikėti ir kaip jausti. Man gražu, kad A. Melnikova kūriniuose visus nemalonius jausmus išgyvena, patiria giliai, drąsiai, iš esmės. Nors daugelis jų įtraukia infantilius dalykus (kaip kad princesės karūną), jie neša brandą. (aut. Monika Krikštopaitytė)
Scroll to zoom