Parodos
Meniu
Vienišas karalius Hario baras
Pasiuntinys
Pasiuntinys
Elena Urbaitytė-Urbaitis, 1973
Drobė, akrilas, 91.50 x 86.00 cm

VK: E. Urbaitis

Man prieš akis – Elenos Urbaitytės (g. 1922) paveikslas „Messenger“, lietuviškai pavadintas „Pranešėju“ (1973). Suabejojusi vertimo tikslumu, bandau patikrinti. Pasak visažinių žodynų, vertimas galėjo būti ir kitoks. Angliškai messenger – ne tik pranešėjas, bet ir pasiuntinys, pranašas, kurjeris, ir netgi senovinis lietuvių kvieslys. Tad pavadinimas čia netikslus, ir įsitverti jo, kaip patikimo interpretacijų pagrindo, matau, nepavyks. Tai viena iš E. Urbaitytės konstruktyviųjų abstrakcijų, atlikta akrilu ant drobės, matyta šios dailininkės parodoje „Pasirinkimai“ (kuratorė Elona Lubytė, Nacionalinė dailės galerija, 2012). Paveikslas paradoksaliai uždaras. Vaizdas abstraktus ir, ieškant prasmės, negelbsti nė raidės ar skaičiai, įtraukti į kūrinio kompoziciją. Keista, bet „Pranešėjas“ tarsi nieko ir nepraneša. Ši E. Urbaitytės abstrakcija sukurta Niujorko laikotarpiu, XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Tai buvo metas, kai dailininkės karjera klostėsi gana sėkmingai: įvyko kelios personalinės parodos, kūriniai eksponuoti moterų kūrybos parodoje Bruklino muziejuje ir Prancūzijos sostinėje surengtoje Amerikos tapytojų parodoje (1975–1976). Tai buvo didelė sėkmė, nes, pasak pačios E. Urbaitytės, Niujorke tuo metu kūrė apie 60 tūkst. dailininkų. Fotografijose užfiksuota elegantiška kelnėta tamsiaplaukė, energingai pozuojanti savo geometrinių paveikslų apsuptyje. Tai E. Urbaitytė, Niujorko menininkė ir Long Ailando mokyklų dailės mokytoja, Alabamos koledžo menų bakalaurė, žymaus JAV tapytojo Willo Barnetto klasės absolventė. Jos inteligencija buvo įgimta, o nuotraukose ryškiai pastebimi išvaizdos ekstravagantiškumo štrichai tikriausiai tebuvo priedanga, būdas ir nuo savęs, ir nuo kitų paslėpti vidinę dramą. Karo metais ji buvo staiga atskirta nuo šeimos ir Lietuvos. Tėvas kankintas ir žuvęs sovietų lageriuose. Šilti ryšiai su broliais ir motina, likusiais sovietų Lietuvoje, nesimezgė net susitikus. Visa tai E. Urbaitytė spalvingai aprašė atsiminimų knygoje „Nubaustieji“. Ko gero, ankstyvas savo vienišumo pasaulyje suvokimas ir būtinybė jame išbūti prasmingai veikė E. Urbaitytės kūrybos pasaulį. Jis racionalus ir fragmentuotas, ne pabiręs, o suvaržytas menininkės geležinės valios konstrukcijomis. Štai kodėl visai logiška, kad „Pranešėjas“ visiškai nieko nepraneša. Jis ypač uždaras tiems, kurie šios menininkės kūryboje bando ieškoti „lietuviškos meninės tradicijos“ pėdsako, o tiksliau – nemato plačiau, negu apima europietiškoji ekspresyviojo meno tradicija. E. Urbaitytę suformavo Vakarai, lyg verdantis katilas kunkuliavęs Niujorko meninis gyvenimas ir amerikietiška meno samprata: „Laisvi nuo įsipareigojimų europinei kultūrai, jie atmetė ir paneigė tezę, kad menas turi ką nors bendra su grožio problema.“ (Barnettas Newmanas) Ši menininkė, skirtingai negu dauguma kitų lietuvių išeivių, prisitaikė, įaugo į amerikietiškojo meno terpę. Jos asmeninė strategija (nulemta amerikietiškos meno tradicijos ir sunkių praeities patirčių) – kūryboje ne atsiverti, bet slėptis. Tapymo maniera nuasmeninta. Tarsi būtų siekta objektyvizuoti kūrybos procesą, vengti tiesioginės psichinės saviraiškos. Galbūt šie pastebėjimai ir bus atsakymas, kodėl „Pranešėjo“ kompozicija, nors dinamiška ir ryški, tačiau kartu nebyli. Formų ribos aiškios, tikslios, būdingi negilūs nediferencijuoti tonai, todėl tenka kalbėti ne tiek apie formas, kiek apie spalvos plokštumas. Šilto ir šalto raudonio plokštumos grūdasi ir kertasi tarpusavyje, tapybos plokštumoje preciziškai užrašyti skaičiai ir raidės, bet nieko perskaitomo, deja, ten nėra. Dailininkė koncentruojasi į esminius tapybos požymius – spalvą, liniją, formą. Jų iškėlimas ir akcentavimas ir yra jų turinys. Ir vis dėlto pabaigoje maga pasiduoti laisvų asociacijų srautui. Manyčiau, kad „Messenger“ – ne „Pranešėjas“, bet „pasiuntinys“, kad formų sangrūda – tai lėktuvo ar kokio nors milžiniško autobuso dalis, pamatyta iš labai arti, o užrašai „ACE-SET“ ir „WYZ“ – kažin kokių įstaigų, galbūt svarbių keleiviams, koduoti pavadinimai. E. Urbaitytė be jokių išlygų priklauso Vakarų meno pasauliui. Lietuva turėtų didžiuotis šia menininke. Netiesiogiai ji priklauso ir tam siauram, bet žavingam Lietuvos išeivių menininkų rateliui (Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas, Aleksandra Kašubienė), kuris Vakarus priėmė ne kaip primestą naštą, bet kaip galimybę ir dovaną. (aut. Rasutė Andriušytė-Žukienė)
Publikuota: Dailė 2016/1, p. 27. (2016). Vilnius: Artseria; Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje, sud. Rasa Andriušytė-Žukienė, Vilnius Lewben Art Foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondas, VšĮ „Šiaurės Jeruzalė“, p. 200
Scroll to zoom