Parodos
Meniu
Sunkios darbo dienos pabaiga Žemaičių sodyba
Mane
Mane
Tschabalala Self, 2016
Drobė, mišri technika, 243.20 x 183.30 cm
Tschabalala Self (g. 1990) užaugo Niujorko Harlemo rajone, kur vyrauja afroamerikiečių kultūra, o kvaili baltųjų juokeliai apie juodaodžius būtų, švelniai tariant, nesuprasti. Vienas iš menininkės projektų buvo skirtas jos vaikystės vietinei krautuvei ir žmonėms – tiems, kurie ten dirbo ar lankėsi. Eilės limonadų, skalbinių minkštiklis, ledai su visu savo oraliniu žavesiu, atšaut pasirengę paaugliai ir kiti žmogiški personažai. Jų visų kūnai netaisyklingi, jusliški. Menininkės pasaulis yra tarsi išvirkščia pusė blizgiųjų žurnalų pasaulio, kur kiekvieno oda glotni, linijos tobulos, lytys dvi ir aiškiai atskirtos, ištaros prasmingai optimistiškos, atrodo, kad niekas iš atvaizduotųjų net neprakaituoja ir neturi kitų fiziologinių savybių. T. Self kūrybos raktažodis yra kūnas, tik su visu žemišku kūniškumu. Ji mąsto per kūną, vaizduoja jo pojūčius išdidindama tai, kas persmelkia kitką, rodo, kur veda vaizduotė žvelgiant į kitus žmones. O ten, kur nuveda, dalyvauja ir prietarai, ir apdaro svarba kuriant vaidmenį, ir menininkės noras kalbėti kuo atviriau, neatsiprašinėjant už netobulumą ir nenormatyvumą. T. Self vaizduojamas kūnas dažniausiai geidulingas. Nors jos kūriniuose pamatysime daug krūtų, išraiškingų sėdynių, veržliai nusiteikusių ir besiilsinčių falų, jos darbai nepornografiški. (Svarstant, ar filmas pornografinis, vienas iš kriterijų yra lyties rodymas, bet kur tada patenka moterų, vyrų ir nudistų paplūdimių, gydymo įstaigų, buitinio plikinėjimo ar paprasto meilikavimo tarp artimų žmonių vaizdinija?) Šalia erotikai naudojamų kūno dalių jos darbuose yra ir drimbančios papilvės, raukšlių komplektai, kelnių spaudžiami riebūs šoneliai, nepatrauklios veido išraiškos – kitas nuogumas. Autorės vaizdai provokuoja iš naujo spręsti, kas yra normalu ir patrauklu, kas mums brukama, o kas ir kaip mus veikia, ką pastebime, kas lieka pasąmonėje? Kada ir kaip kūnas tampa nebepriimtinas ir kodėl? Ji kaip išdykęs vaikas džiaugiasi savo personažų seksualumu, potraukiais ir įvaizdžiais. Menininkė veikia neinfantiliai, tiesiog tokia pozicija nėra persunkta užspausto ir dėl to išsigimusio perversyvumo. Ji greičiau impulsyvi, drąsi ir sekanti gyvą smalsumą. Darbai ne tik apie kūną, bet ir kūniški technologiniu atžvilgiu. Kūrinyje „Mane“ menininkė derina tapybą su tekstile. Dažo visai nedaug, piešinys padarytas iš skirtingos tekstūros audinių plotų ir siuvimo mašinos siūlių. Milžiniškas darbas iš tolo atrodo kaip klasikinis koliažas, prancūziškojo modernizmo pusbrolis, tačiau iš arčiau ima pulsuoti siuvimo ritmo gyvastimi, amžina tekstilės meno pagunda liesti. Pirštų galiukai patys tiesiasi link leopardo kailio rašto liemenės, norisi lyg šv. Tomui netikinčiajam besti pirštu tarp šonkaulių, o paskui pažiūrėti, kaip sujungti sąnariai. Beliečiant, kad ir tik mintimis, lino, medvilnės, nagų blizgučių ir sintetinio kailio paviršius, anksčiau ar vėliau reginys išsiplečia iki bendro vaizdo, kuriame lieti kažkieno kūną. Atšokus reikia greitai suprasti, ar kūnas norėjo būti liečiamas, ar aš norėjau jį liesti, kas čia per situacija, kokie mūsų vaidmenys. Ar užimu peržengusiojo ribą vaidmenį, ar tas impozantiškas išsiskėtęs sėdėtojas gudriai įviliojo į spąstus? Ar man tai patiko ir t. t. Visa trikdančių klausimų begalybė. Kalbant formaliau – menininkė nagrinėja queer tapatybes ir keistus pojūčius žmonių, kurie yra įsitikinę savo normalumu, nors, pradėjus aiškintis, niekas nebežino, ką tai reiškia. T. Self personažai labai simpatingi, nors šiek tiek komiški, tačiau orūs, neneigiantys savo tikrovės ir, manau, tuo kelia slaptą susižavėjimą bei pavydą pagrindinių religijų disciplinuotų kūnų gyventojams. Autorė yra padariusi įspūdingą karjerą ir tai jai tik padeda įsisąmoninti, kad kūryba yra ir politinis veiksmas – ji įvaizdina savo ir panašių į save patirtis. Tų, kurie ilgai buvo nematomi. (aut. Monika Krikštopaitytė)
Scroll to zoom