Parodos
Meniu
Kaimo gatvė Raudonas motoroleris
Mergaitė durianti karvei akis
Mergaitė durianti karvei akis
Vilmantas Marcinkevičius, 1994
Drobė, anilininis pigmentas su klijais, aliejus, 150.00 x 200.00 cm
Paveikslas pavadinimu „Mergaitė, durianti karvei akis“ nutapytas 1994 metais. 24-erių Vilmantas – perspektyvus Vilniaus dailės akademijos studentas grįžo į savo miestą po vasaros, praleistos skinant braškes Anglijoje. Jaunystė ir ambicijos, visai vasarai uždarytos atokaus kaimelio fermoje, išsiliejo juodoje užrašų knygelėje eskizais ir išgalvotais pasakojimais. „Mergaitė, durianti karvei akis. Neramu.“ – tuo metu užrašė Vilmantas. Grįžęs į dirbtuvę sukūrė vieną geriausių ankstyvojo laikotarpio paveikslų. Ankstyvieji Vilmanto paveikslai – tai jaunystės ekspresija, jau turinti savitą braižą. Šiuose paveiksluose galima stebėti bruožus, kurie su laiku transformuosis, tačiau liks atpažįstami Vilmanto paveiksluose: Pirma – netradiciniai ir „nepatogūs“ spalviniai deriniai (Vilmantas kartais sulaukdavo kritikos iš konservatyvesnių dėstytojų, tačiau likęs ties savo požiūriu pavertė jį išskirtiniu savo kaip tapytojo bruožu). Antra – drąsus potėpis ir gebėjimas linija perteikti judesį ir nuotaiką. Trečia – visų tapybinių priemonių organizavimas konkrečiai paveikslo idėjai ar nuotaikai reikšti. Ankstyvieji Vilmanto paveikslai – tai drobėje šėlstanti šiurkšti ir maksimaliai nuoširdi jaunystė. Naujų bruožų ankstyvojo laikotarpio paveikslų suvokimui suteikia menininko gyvenamosios aplinkos konteksto žinojimas. Tai – Lietuvai politiškai ir ekonomiškai itin sunkus dešimtasis XX amžiaus dešimtmetis. Sovietų Sąjungos „tvarka“ jau sugriauta, vakarietiškoji demokratija bei laisvoji rinka dar neįsitvirtinusios. Pakankamai atšiauri realybė jaunam menininkui. Gyvenimas akademijos bendrabutyje, kurį reiks palikti baigus studijas. Galerijos, kurios, rodos, pernelyg užsiėmusios kitais. Laisvo menininko karjeros galimybės – visiškai neaiškios. Tamsios perspektyvos, skatinančios gyventi tik šia diena, atkakliai stumiant į šalį niūrias mintis – kam tapyti paveikslus, kurie galbūt niekam nereikalingi? Galiausiai – kur juos dėti fiziškai tuomet, kai nežinai, kur po metų būsi pats? Valdyti chaosą drobėje – tai ne tik meninis, estetinis iššūkis. Drobė tuo metu buvo vienintelė jaunam menininkui paklūstanti erdvė. Jo asmeninė erdvė. Prieštaringi šių paveikslų siužetai – tai kova su savimi ir savo aplinka. Paukščio ryjimas, karvės akių bedimas, žirgo galvos nukandimas – visi šie siužetai sukurti niūrios nežinomybės, abejonių ir skurdžių gyvenimo sąlygų ankstyvuoju menininko kūrybos periodu. Juose – beviltiškos, nykios, bet stiprios realybės naikinimas su visa jaunam žmogui būdinga aistra bei energija. Spontaniškas pats šio laikotarpio paveikslų kūrybos procesas šiek tiek kitoks nei šiandieninė Vilmanto kūryba. Iš pradžių menininkas laisvai ir gestiškai liedavo ant drobės dažus, kurdamas apibendrintas iki tol apgalvoto siužeto formas. Tuomet drobė paliekama džiūti ir prie jos grįžtama tam, kad įpūsti formoms gyvybę: paryškinti kontūrus, akcentuoti svarbiausius taškus ir užbaigti patį pasakojimą – juk neretai tarp pirminio sumanymo ir galutinio rezultato būna gan didelis skirtumas. Kūrybinio proceso žinojimas leidžia mums suvokti savitą paveikslų charakterį, kuriame, tarsi kiekvienoje asmenybėje, glūdi impulsyvus, spontaniškas pradas, tiek racionalus matmuo bei kūrybiškumas, nenuilstamai kuriantis vis naujas istorijas. Kuriant šį paveikslą pirmiausia atsirado jausmas. Paskui – žodis. Tačiau susidūrus su painesniais jausmais, žodžiai tampa tušti, todėl tikroji emocija atskleidžiama ne siužetu, o tapybinėmis priemonėmis. „Mergaitė, durianti karvei akis“ – paveikslas, tiesiog priverčiantis sustoti ir susimastyti. Autoriaus teigimu, jame nėra užkoduotas konkretus konfliktas tarp gamtos ir kultūros ar miesto ir kaimo. Įsižiūrėjus tampa akivaizdu, jog nei paveiksle vaizduojama mergaitė, nei karvė nėra blogos. Autorius nieko nekaltina ir negina. Tiesiog pateikia žiūrovui situaciją, kurioje galioja kažkokia kita logika, kiti įstatymai bei galbūt – kiti priežasčių ir pasekmių dėsniai. Tai net nėra sapno logika. Meno kūrinys kaip atskiras, savarankiškas meno pasaulis kaip kiekvieno kuriančio žmogaus siekiamybė. Čia neveikia etikos dėsniai, tačiau išsiskleidžia estetinis jauno menininko spalvinis pojūtis. Paprasta kompozicija, paremta suapvalintomis formomis ir linijomis, kurios tarsi siūlų kamuolys susisuka į vieną visumą, tarsi „Yin ir Yang“ ratas. Atsiranda Vilmantui būdingi mėlynos ir geltonos deriniai, paveikslų viduje dažnai simbolizuojantys realųjį ir dvasinį pasaulius. Taip pat šiame paveiksle galima stebėti vėliau ištobulintus peizažo bruožus, kai keliais gestais sukuriamos lyg atsitiktinės, tačiau racionaliai apgalvotos medžių tolumoje figūros. Gebėjimas kurti savarankišką pasaulį drobėje, meistriškai išnaudojant koloritą, linijų žaismą bei drąsius, laisvus potėpius – Vilmanto kūrybos bruožai, tarsi natūraliai, intuityviai užsimezgę pačioje menininko karjeros pradžioje. Visos šios tapybinės priemonės kuria vientisą ir paveikią paveikslo nuotaiką. Ši tapyba tarsi parakas, galintis sprogti tapybą gebančio vertinti žiūrovo viduje. XX amžiaus pabaigoje sukurtas paveikslas šiandien, XXI amžiaus pradžioje, vis dar įtikina ir išlieka aktualus. (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)
Scroll to zoom