Parodos
Meniu
Vedantis pavasaris 2 Keliaujantys cirko artistai
Europa. Kriketo kamuoliukas
Europa. Kriketo kamuoliukas
Eglė Ridikaitė, 2010
Drobė, aerozoliniai dažai, silikonas, 285.00 x 391.00 cm
Plačioji publika jau žino didžiuosius Eglės Ridikaitės projektus, tokius kaip „Persekiojantys vaizdai“ (2005−2008), „Palikimas (babutas skarialas)“ (2011−2014), „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (2013−2017), kuriuos konceptualus temos pasirinkimas paverčia tyrimais, dokumentais, muziejinėmis parodomis. Nors serijoje „Palikimas (babutas skarialas)“ atsispirta nuo asmeninių patirčių, tačiau jautrus asmeninis ryšys su senele (menininkė aerozoliniais dažais atkartoja mirusios artimosios skareles ir pakomentuoja, kuri kokiu atveju ryšėta) atskleidžia ir dabarties istorinius bei kultūrinius pokyčius, o paprastas objektas prabyla apie visą praėjusią epochą. „Persekiojantys vaizdai“ atrodo dar privatesnio pobūdžio, nes tai – buto, kuriame gyveno autorė, vaizdai. Bet sovietinio interjero fragmentai, daugumai pažįstamos detalės – sekcija, šviestuvas, kilimėlis – atrodo kaip apibendrintas praėjusio laiko žemėlapis. Lyg su didžiule atida dokumentuoti laikotarpį geriausiai nusakantys objektai. Taip ir spalvotų plytelių grindys iš įvairiausių laiptinių – svarbus Vilniaus architektūros istorijos fragmentas. Negali teigti, kad čia nėra menininkės asmeninės emocijos, tačiau ji paslėpta už taupaus vaizdo, likusi paaiškinimuose, anotacijose, pavadinime. Purškimo aerozoliu metodas yra išskirtinis E. Ridikaitės tapybos bruožas. Trafaretus savo kūriniams ji karpo pati – nepatiki to kompiuteriui. Žmogaus rankų darbo „klaidos“ ne tik paverčia kūrinį vienetiniu, bet ir tampa individualaus tapybinio potėpio atitikmeniu. Greta stambiųjų serijų spiečiasi ir įvairūs pavieniai kūriniai („Kitas zuikis“, 2011, „1:1“, 2012–2013, „Kitas kraštas“, 2013 ir kt.), nedideli ciklai ir diptikai („Skiriama B. K.“, 2008–2009, „Ką mato filmas“, 2009, „Tai, ko anksčiau nepastebėdavau“, 2009–2010 ir kt.). Galima sakyti, kad šie „pamestinukai“, nors dalyvaujantys grupinėse parodose, dažnai lieka didžiųjų E. Ridikaitės projektų šešėlyje. Nors įžiūrėti juos jungiančią srovę gerokai sunkiau, bet tai – atviresnė autorės emocija: sūnus, su zuikučio kauke žvelgiantis pro standartinio buto langą, žaislai, susodinti „susirinkimui“, Maskvos muitinėje ilgiems metams užstrigę autorės darbai, kuriuos iš viso vos pavyko atgauti tik sumokėjus nemažus pinigus, kriketo kamuoliukas už tvoros tinklo („Europa“, 2008–2009). „Gibraltaras“ – apie pastarąjį sako autorė. Didžiosios Britanijos teritorija Viduržemio jūros pakrantėje. Tolumoje matyti mečetė, o už tinklo stilingąjį kriketą ką tik žaidė atvykėliai iš Afrikos. Yra ir paveikslo brolis – prie to paties tinklo tupinčios beždžionės. E. Ridikaitės tapybinis pasakojimas apie Gibraltarą panašus į nuobodžias kelionių fotografijas, asmeninius užrašus. Tokių „kasdienių raštelių“ menininkė sukūrė ne vieną. Nežinau, dėl kokios magijos šie niekai E. Ridikaitės rankose tampa visiems svarbiais pasakojimais, apibendrinančiais dabarties ir praėjusį laiką. Kodėl paprastas žaidimo aikštelės tinklas staiga prabyla apie naująją Europą, nebūtinai mielą, nematomu tinklu uždarytą nuo svetimųjų užkariavimo. Bet šis darbas, kaip ir daugelis kitų, pirmiausia įtraukia savo asmeniškumu. Tvoros tinklas visuomet turi kelias reikšmes. Ima vaidentis tas baisus gyvos būtybės nelaisvėje jausmas. Žinoma, ne tik Europa – kiekvienas iš mūsų turime savo tvoras. Tik ne visi jas drįstame rodyti. (aut. Aistė Kisarauskaitė)
Publikuota: Kiekgi Galima Laukti. Eglė Ridikaitė, (2010). Vilnius: Lewben Art Foundation.
Scroll to zoom