Parodos
Meniu
Fontanas Be pavadinimo. Iš ciklo „Improvizuojant pantomimą“
Olandiškos istorijos 12
Olandiškos istorijos 12
Patricija Jurkšaitytė, 2013
Drobė, aliejus, 60.00 x 40.00 cm
Viskas prasidėjo nuo meilės klasikinei tapybai. Tapytoja Patricija Jurkšaitytė yra senojo meno, klasikos, mažųjų olandų tapybos gerbėja. Šiandien ji tebesižavi senaisiais meistrais ir tebetapo realistine maniera. Jos tapyboje vis dar esama klasikinės tapybos bruožų: erdvė ir šviesa yra būtini paveikslo elementai, paisoma perspektyvos dėsnių, tapoma ilgai ir kruopščiai. Bet pagal senųjų meistrų reprodukcijas ji jau senokai netapo, o savo paveikslų veikėjus atranda realiame pasaulyje. P. Jurkšaitytę, garsaus Niujorko abstrakcionisto Kęstučio Zapkaus studentę, jau senokai išgarsino tuščių kambarių serija. Kruopščiai pertapydama klasikinių tapybos darbų interjerą, dailininkė neapsimetinėjo sentimentalia senojo tapytojų cecho nare. Iš savo drobių ryžtingai eliminavusi klasikinių paveikslų herojus, dailininkė perteikė aiškią žinutę: šių laikų žmogaus mintyse beveik nėra vietos legendoms, mitams ir stebuklams, todėl venerų, marijų ir apaštalų menininkė nevaizduoja – jie kažkur išėjo... Tuščių kambarių serijoje dailininkė kūrė nejaukias Vakarų kultūros saulėlydžio alegorijas. Paveikslas „Olandiškos istorijos“, esantis „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje, tęsia garsiąją tuščių kambarių seriją, bet sykiu yra pakitusių P. Jurkšaitytės idėjų liudininkas. Kūrinyje matomas kažkokio interjero fragmentas, tarsi atsitiktinai fotoaparato objektyvo pagautas vaizdas. Balta erdvė užpildyta tiksliai perteiktais senoviniais daiktais. Akis greitai atpažįsta grakščią rokoko sofutę blizgančia atkalte, paskurusį durų kilimėlį ir keistai mažą ampyro stiliaus krėslą tolimame plane. Senųjų meistrų paveiksluose kone kiekvienas elementas turėjo simbolinę prasmę. „Olandiškose istorijose“ nėra ne tik simbolių. Čia neaiškus pagrindinis objektas ir atskirų objektų ryšiai, nėra jokio veiksmo, nėra žmonių figūrų. Tėra atskiri motyvai, tarpusavyje nė nesisiejantys, nors ir esantys toje pačioje erdvėje. Paveikslo elementai atrodo visai atskiri, tarp jų trūksta tikroviško ryšio, todėl tai ir yra panašu ne į namų interjerą, bet į baldų ekspoziciją antikvariate. Beje, ar pastebėjote, kad juodoji smailė pirmame plane stovi ne šalia sofos, bet yra tiesiog užkelta ant jos? O krėslas tolimajame plane – visai ne krėslas, bet mažas žaislas iš lėlių kambario? Iš tokio europietiško lėlių namo, vadinamo „Doll room“. Olandijoje, Britanijoje ir Vokietijoje tokius namus su mažais baldeliais savo mergytėms prieš gerą šimtą metų dovanodavo kilmingi ir turtingi tėvai. Šiandien jie, kaip ir suaugusiųjų nudėvėti baldai, parduodami antikvariatuose. Paveikslo vaizdas tikroviškas, daiktai nutapyti sodriai ir aiškiai. Dailininkės teptukas meistriškai atkūrė patalpos erdvę ir baldų formas, spalvas ir faktūras. Tapydama P. Jurkšaitytė seka tikrove, bet aklai jos nekopijuoja. Jos tikrovė – ne tik tai, ką fiksuoja akys ir nuolatinis šiandienos menininkų palydovas fotoaparatas. Jos tikrovė – pirmiausia santykio su aplinka išreiškimas ir asmeninis požiūris. Dailininkė tarsi įveda mus į kažkokį kambarį, nutviekstą saulės šviesos, tvarkingą, bet kartu lyg ir negyvenamą. Paveiksle daiktai sudėlioti taip dirbtinai, kad iškart supranti, kad tai ne tas interjeras, kurį paprastai vadiname namais. Kas tai? Sandėlis, antikvarinių baldų krautuvė ar bevardė erdvė, kur paprastai sugrūdami jau niekam nereikalingi daiktai? Aiškaus atsakymo turbūt nerastume. Aišku viena – uždara erdvė su atgyvenusiais buities rakandais dailininkei yra nejauki sustingusio laiko alegorija, o į užkaborius išstumti daiktai kartais virsta siurrealiais atminties fantomais. Vienas tokių elementų šiame paveiksle – dvi juodos blizgančios smailės, panašios į bokštus ar geometrinius kūgius. Ties jais žiūrovo žvilgsnis, paklydinėjęs puošniais paviršiais, būtinai sustoja, nes smailės – vienintelis šio paveikslo elementas, kuris negali būti identifikuojamas kaip senovinis daiktas. Jų forma – keistas dviejų visai skirtingų dalykų junginys. Siluetai primena prancūziškų parkų suformuotą kadagį, o stambios įdubos juodos odos paviršiuje – Chesterfieldo stiliaus baldus. Iš kurgi į P. Jurkšaitytės paveikslą galėjo atkeliauti tos keistos siurrealistinės formos? Čia reikėtų prisiminti ne tik dailininkei būdingą senovės potraukį, bet ir vieną jos parodą, prieš keletą metų surengtą „Vartų“ galerijoje. Juodos odinės smailės, „hibridiniai chesterfieldai“, buvo suprojektuoti pačios menininkės. Parodoje jie naudoti kaip instaliacija, eksponuota kartu su tapybos darbais. Tie aukšti ir niūrūs bokšteliai nejaukiai stūksojo galerijos erdvėje, vaiduokliškai atspindėdami P. Jurkšaitytės paveikslų nuotaiką. Gal jų šiandien ir neprisimintume, jei ne šis tapybos darbas, kuris tuo metu dar nebuvo sukurtas. Parodai pasibaigus, smailės atsidūrė nereikalingų daiktų saugykloje kartu su senais baldais. Keistą konglomeratą, matyt, pastebėjo dailininkė. Taip gimė dar viena nereikalingų daiktų istorija. Bet kas žino, galbūt „hibridiniai chesterfieldai“ atras vietą moderniame interjere? P. Jurkšaitytė ir vėl galėtų jį tapyti, nes ji visai neneigia senos kaip pasaulis, dar antikoje atrastos mimetinės vaizdavimo tradicijos. P. Jurkšaitytės paveikslas „Olandiškos istorijos“ atspindi sugrįžimą prie mimetinės meno tradicijos ir yra jos tąsa. Vaizdas paveiksle realistiškas, nors ir nedetalizuotas kaip Jano van Eycko ar Raphaelio tapyboje. Mimetinėje tradicijoje buvo svarbu tiksliai atvaizduoti realybę, kaip dieviškojo pasaulio atvaizdą. P. Jurkšaitytės atveju mimetinis vaizdavimas susipynęs su subjektyvaus pamatymo ir prisiminimo elementu. Senajame mene judesys visada buvo susietas su fizinio kūno judėjimu, o šiuolaikinis menas drąsiai apeliuoja į žiūrovo minties judesį. P. Jurkšaitytė priklauso nedideliam lietuvių tapytojų, vėl atsigręžusių į vaizdo tikroviškumą, ratui. Kartais jie pavadinami „naujaisiais realistais“, nors iš tiesų šiuo metu dar gerai nesuvokiama, kuo ypatingas tas šių laikų tapybos realizmas. Menininkės darbai sufleruoja, kad ne visuomet tai, kas tikroviška, yra tikra, o realu ir tikra dažniausiai yra tai, kas neturi fizinės formos. Vaizduotės miražai ir laikinumo alegorijos yra tai, kas taip traukia prie P. Jurkšaitytės tapybos. (aut. dr. Rasa Andriušytė-Žukienė)
Eksponuota: Ekspozicija Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai 2013, Nacionalinė dailės galerija, 2013 07 05 - 2013 10 10; „Inversija. Blogos gėrybės“, Jono Meko vizualiųjų menų centras, kuratorė Laima Kreivytė, 2014 05 07-17.
Scroll to zoom