Parodos
Meniu
Sunėrusi rankas moteris Kauno panorama nuo Žaliakalnio
Olandiškos istorijos 6
Olandiškos istorijos 6
Patricija Jurkšaitytė, 2013
Drobė, aliejus, 53.00 x 46.50 cm
Paveikslas „Olandiškos istorijos 6“ (2013) – tai pasakojimas apie vakariečiams būdingą santykį su kultūros istorija. Tiesa, jis atsivers tik tiems, kurių nesuklaidins apgaulingas pirmasis įspūdis ir pavadinimas. Užeikime vidun – čia gal ir nelabai patogu, bet įdomu. Patricija Jurkšaitytė (g. 1968) – tapytoja, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Ji žinoma kaip senųjų meistrų maniera kurianti autorė (realistiškai vaizduojami objektai, tapoma aliejiniais dažais naudojant lesiruotės techniką). Tačiau laku blizgantis paveikslų paviršius apgaulingas, nes šiuolaikiškas ir paveikslų turinys, ir menininkės kūrybinės strategijos. P. Jurkšaitytė dažniausiai kuria ciklais. Gerai žinoma paveikslų serija „Paveikslai ir interjerai“ (2005), kuriame ji pertapė Sandro Botticelli, Leonardo da Vinci, Jano Wermeerio ir kitų garsių senųjų meistrų paveikslus. Čia svarbūs du aspektai: pirma – kopijuota naudojantis nedidelėmis originalų reprodukcijomis, antra – iš paveikslų pašalintos žmonių figūros. Tokiu būdu „Paskutinės vakarienės“ scenoje svarbiausi veikėjai – nebe Kristaus ir jo mokinių figūros, o ištuštėjusios patalpos erdvė, šviesa. Paveikslų serija „Liepsnojantis pasiūlymas (Last minute)“ (2005–2006) mums rodo pertapytus reklaminius viešbučių vaizdus. Miegamieji, baseinai, laukiamieji taip pat visiškai tušti, išvalyti nuo žmonių, jų asmeninių daiktų. Žvelgiant į tuščias erdves, pirminį nejaukumo jausmą keičia smalsumas ir suvokimas, kad menininkė suteikia mums galimybę atidžiau pažvelgti į tai, kas paprastai yra antrame plane: grindų plytelių raštus, kėdės formą, užuolaidos audinio švelnumą. „Man įdomu, ar kiekviename atsitiktinai paimtame ir jam neesminiame, neiškalbingame paveikslo fragmente kartais neužkoduotas koks nors naujas pranešimas“, – viename interviu sakė autorė. Neiškalbingi fragmentai svarbūs ir paveikslų serijoje „Olandiškos istorijos“, kuriai ir priklauso darbas „Olandiškos istorijos 6“. Tik šį kartą fragmentai surinkti iš skirtingų Vakarų kultūros istorijos laikotarpių. Olandija dailės istorijoje pirmiausia asocijuojasi su „mažaisiais olandais“: XVII a. Nyderlanduose, ėmus augti ekonomikai, suklestėjo ir tapybos verslas. Šalyje kūrė tūkstančiai įvairaus lygio tapytojų, kurie tapė tarp miestelėnų išpopuliarėjusius nedidelio formato realistiškus paveikslus. Vienas dažnesnių paveikslų motyvų – namų, kuriuose vyksta kasdieninis gyvenimas, interjeras. To meto tapytojai itin daug dėmesio skyrė įvairioms faktūroms, jaukiai krintančiai šviesai. P. Jurkšaitytės ankstesnę kūrybą išmanantis nekantrus žiūrovas gali apsigauti galvodamas, kad šiame cikle menininkė ir vėl imasi „valyti“ XVII a. Nyderlandų interjerus nuo žmonių, bet šį kartą ji siūlo dar įdomesnį žaidimą. Paveikslas „Olandiškos istorijos 6“ iš pirmo žvilgsnio gali priminti interjerą iš „mažųjų olandų“ paveikslų. Nedidelės atviros durys verčia pasijusti atsitiktiniu stebėtoju. Interjere alsuoja švelniai krintanti dienos šviesa, o žvilgsniui malonu stebėti skirtingų medžiagų faktūras. Tačiau kuriam laikui priklauso šis interjeras? Sofos atlošas pirmame plane primena rokoko stilistiką, o raudona kėdė tolumoje – renesansinę. Galiausiai vienodų kėdžių grupė paveikslo kairėje mums sufleruoja – tai ne namų erdvė. Stebime šių laikų antikvarinės parduotuvės interjerą, kuriame rikiuojasi baldai iš įvairiausių epochų. Tokios parduotuvės – vėlgi periferinė, neiškalbinga erdvė. Vieta, kur baldo istorija trumpam sustingsta tam, kad vėl prasidėtų, kai iš parduotuvės baldas paklius į naujus namus. Paveikslas kupinas autentiškų baldų – kultūros istorijos artefaktų. Kad kiekvienas jų – vertybė, šiuolaikiniam žiūrovui aiškinti nereikia, juk šiandien vertinga viskas, kas priklauso istorijai. Paveiksle nėra nė vieno svarbiausio prasmės ar kompozicijos akcento. Kitaip nei senieji tapytojai, P. Jurkšaitytė nesistengia, kad žiūrovas jaustųsi komfortiškai. Priešingai – žvilgsnis chaotiškai blaškosi po paveikslą sekdamas susikertančiomis įstrižainėmis ir mėgindamas „įeiti“ tai pro vienas, tai pro kitas atviras duris. Interjeras neturi ne tik svarbiausio akcento, ties kuriuo žvilgsnis galėtų ilgiau užsilaikyti. Čia nėra ir „išėjimo“ – atviro lango ar erdvės, kuri leistų žvilgsniui pagaliau išsilaisvinti ar bent pailsėti. Nesileisdama į atvirą visuomenės kritiką, autorė, atrodo, svarsto apie šiandienos žmogaus žvilgsnį į kultūros istoriją, kurios neįmanoma apžvelgti – įmanoma tik fiksuoti atskirus fragmentus, o vėliau iš jų konstruoti savo „antikvariatą“. Tą patį teigia autorė ir apie savo paveikslus: „Pasaulį teįstengiu suvokti fragmentiškai, todėl ir mano paveikslai pabrėžtinai sudėlioti iš fragmentų, jie tikrąja to žodžio prasme paviršutiniški, ir to nė kiek neslepiu.“ Nereikėtų to suprasti kaip raginimo atsisakyti senųjų istorijų. Gal net priešingai – šis paveikslas galėtų būti suvokiamas kaip kvietimas ilgesniam laikui stabtelėti prie vienos iš jų ir įsiklausyti. (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)
Eksponuota: Ekspozicija Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai 2013, Nacionalinė dailės galerija, 2013 07 05 - 2013 10 10.
Scroll to zoom