Parodos
Meniu
Karalaičio pasakų miestas Be pavadinimo
Už scenos
Už scenos
Ona Dokalskaitė - Paškevičienė, 1990
Drobė, aliejus, 91.00 x 91.00 cm

AK: signatūra 1990

Tos pora sekundžių prieš veidrodį yra jos ir nepriklauso niekam kitam, nors ir dangus griūtų. Trumpam stabtelėjusios, jauniklės ir senjoros, damos ir vargetos, kilniaširdės ir vėjavaikės, – iš šono atrodo, kad visos, tarsi toje senoje pasakoje, klausia: „Veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia?“ JAV lietuvių dailininkės Onos Dokalskaitės-Paškevičienės (1912–2007) kompozicijoje „Už scenos“ (1990) matome lietuvaitę – įvaizdintą nemarų tautinio grožio idealą. Šį darbą menininkė nutapė savo gyvenimo saulėlydyje, būdama 88-erių. Tiesą sakant, metų skaičius čia nereikšmingas: paveikslo kompozicija aiški, piešinys tvirtas, tapyba impulsyvi, dinamiška ir niuansuota, beveik tokia pat, kaip 7-ajame ar 9-ajame dešimtmetyje, kai dailininkė dalyvaudavo svarbiose JAV meno parodose, už portretus ir peizažus pelnydavo amerikiečių publikos pripažinimą ir premijas. Menininkai nuo seniausių laikų yra pamėgę moters su veidrodžiu motyvą. Jo prasmė labai įvairi – nuo vanity (tuštybės) simbolizavimo iki įvairiausių moters žavesio prasmių ir atspalvių. XX a. feministinė meno teorija pateikė gana įtikinamų paaiškinimų, kodėl menininkams taip patikdavo ir tebepatinka tapyti moteris – tai vyriško žvilgsnio ir fantazijų puota. Amerikoje nuo 1949 m. (prieš tai – Lietuvoje, Baltarusijoje, Vokietijoje) gyvenusi O. Dokalskaitė-Paškevičienė tų teorijų gal net nežinojo. Jos kredo buvo paprastas – „tarnauti žmonijai, ją puošti ir džiuginti“. Jis buvo suformuotas jau apsigyvenus JAV ir nulemtas sunkios ir kontrastingos gyvenimiškos patirties: skulptoriaus Juozo Zikaro klasėje ir Vitebsko meno mokykloje O. Dokalskaitė-Paškevičienė gavo klasikinio meno ir estetikos pagrindus; o, dirbant dailininke sovietinėje Baltarusijoje, cenzūros letena ir socialistinis realizmas jaunai dailininkei buvo ne teorija. Apsigyvenus Amerikoje, jos mintis tebetemdė karo prisiminimai, pabėgėlės patirtys ir baimė būti sugrąžintai į Sovietų Sąjungą. Ir tik Stalinui mirus, baimės atlėgo. Dailininkė rašė: „Mene aš noriu bendrauti su žiūrovu, noriu turėti ryšį. Aš – maža žmonijos dalelė, ir mano pašaukimas tarnauti jai ir padaryti ją laimingesnę.“ O. Dokalskaitės-Paškevičienės kūryboje esama peizažų ir natiurmortų, bet svarbiausias žanras – portretai. Iš pirmo žvilgsnio paveikslas „Už scenos“ panašus į portretą ir atrodo, kad jame yra viena herojė. Iš tiesų pavaizduotos keturios moterys. Visos jos gražinasi ir, matyt, ruošiasi išeiti į sceną. Dailininkė nepateikė jokių užuominų, kokia tai scena – gal garsioji Čikagos lietuvių opera, o gal išeivių lietuvių taip mėgstamos tautinės dainų ir šokių šventės. Dailininkei svarbiausia buvo perteikti artėjančios šventės atmosferą ir parodyti liaudies dainose apdainuotą lietuvaičių grožį. Tiksliais lyg Henri Toulouse-Lautreco teptuko judesiais dailininkė nutapė antrame plane vaizduojamų merginų veidelius, rankas, paryškino vienos ponios gintaro karolių žvilgesį. Bet svarbiausia paveiksle – centre nutapyta daili mergina tautiniu kostiumu. Įsigilinusi į savo atvaizdą veidrodyje, ji taisosi plaukus ir karūną, nujaučia, kad jau kitą minutę galbūt bus pastebėta. Ji dar užkulisiuose, bet mintys, atrodo, jau scenoje, kur žiūrovai, plojimai ir šviesos. O. Dokalskaitė-Paškevičienė dažniausiai tapydavo pažįstamus žmones iš artimųjų rato. Nežinoma, ar paveiksle „Už scenos“ pavaizduota kokia nors konkreti moteris, ar apibendrintas tipažas. Primadonišką jos svarbą dailininkė pabrėžia vieta prie senovinio veidrodžio ir kosmetikos reikmenų gausa. Bet dailininkei, ko gero, labiau rūpėjo ne aplinkos detalės (jos vaizduojamos atpažįstamai, tačiau gana apibendrintai), o mintis parodyti lietuvaitės grožį. Nutapyta mergina atitinka vyraujantį idealios lietuvaitės paveikslą. Lietuvių diasporai Amerikoje dar iš Lietuvos atsivežti austi ir siuvinėti tautiniai drabužiai buvo labai svarbi įvaizdžio dalis. O liaudies dainose apdainuota mergelė – „Lietuvos audėjėlė“ – tautos pasididžiavimas, jos darbštumo ir kantrumo įrodymas. Į O. Dokalskaitės-Paškevičienės paveikslo simboliką ir romantinę gaidą galima žiūrėti dvejopai: ne tik kaip į gerokai pakyrėjusią tautinio neoromantizmo išraišką, bet ir kaip į laiko dokumentą. Paveikslas nutapytas Kalifornijoje tuo metu, kai lietuviai abiejose Atlanto pusėse išgyveno tautinį pakilimą. Šis paveikslas gali būti išraiška dvasinio jaudulio, kurį patyrė dailininkė, didžiąją savo gyvenimo dalį priverstinai praleidusi toli nuo tėvynės. (aut. Rasutė Andriušytė-Žukienė)
Scroll to zoom