Parodos
Meniu
Ryto peizažas Atodrėkis
Tapsmas šaka
Tapsmas šaka
Helen Marten, 2014
Mišri technika, 145.00 x 170.00 x 105.00 cm
Britų menininkės Helen Marten (g. 1985) kūrinys „Tapsmas šaka“ – šiuolaikinė skulptūra, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip hiperaktyvios vaizduotės sukurtas atsitiktinių objektų lipdinys. Tačiau šis įspūdis apgaulingas. Kiekviena autorės skulptūra – racionaliai apgalvotas ir preciziškai sukurtas poetiškas pasaulis. Tai, kad skulptūra yra žmogui ar apie žmogų, rodo jos dydis. Pagrindinė horizontali skulptūros plokštuma yra žmogaus juosmens aukštyje. Patogu prieiti ir apžiūrėti kiekvieną po ranka esantį objektą. Atrodo, kad, paėmęs už rankenas primenančių atsikišimų, objektą galėtum lengvai nustumti į kitą vietą. Pagrindinė skulptūros konstrukcija gali priminti keistą vaikišką lopšį ar vežimėlį. Tai gali būti ir nežinomos profesijos atstovo darbo stalas. Svarbu žinoti, kad kiekviena skulptūros detalė sukurta specialiai šiam kūriniui – čia nėra readymade’ų (pirktų ar rastų daiktų, perkeltų į meno kūrinį). „Jei koks objektas skulptūroje atrodo taip, lyg būtų iš parduotuvės, greičiausiai tai bus tyčia sukurtas panašumas“, – sako autorė. Sugalvojusi idėją naujam kūriniui, menininkė eskizuoja, kruopščiai apgalvoja ir nužymi kiekvieno objekto vietą. Tuomet dirba su keramikais, metalo apdirbėjais, audėjais, siuvėjais ir kitais profesionaliais amatininkais. Pagamintus vienetinius objektus galiausiai surenka savo studijoje pagal iš anksto numatytą planą. Atsitiktinumui ar impulsui darbo procese nėra vietos. Žvelgdami į skulptūrą „Tapsmas šaka“, matysime virintą plieną, siuvinėtus audinius, plastiką, gumą, oro kompresoriumi apdirbtą medį, medžio kelmą, virvę, sunkvežimio padangą, apdeginto medžio žievę, stiklo rutuliukus. Pastebėsime, kad šioje medžiagų ir formų įvairovėje nė vienas akcentas nėra dominuojantis. Smulkios detalės autorei net svarbesnės nei bendras įspūdis. Nėra ir svarbiausio žiūros rakurso – skulptūra įdomi iš bet kurios pusės. Visur randi keistų neatitikimų, pažeistą simetriją, paslėptų smulkmenų. Nenuostabu, kad vienai skulptūrai sukurti menininkė skiria iki keturių mėnesių. Tokia precizija kiekviename kūrybos proceso žingsnyje neliko nepastebėta tarptautiniame meno lauke. Skulptorė H. Marten gimė Maksfilde (Anglijoje). Lankė meno mokyklą Londone, po jos atliko praktiką pas skulptorių Richardą Wentworthą. Tačiau net ir gabiems studentams durys į meno pasaulį neskuba vertis. Tad po mokslų H. Marten pusę metų dirbo tekstų autore agentūroje, kurią pati vadina „rašymo ferma“ – menininkės darbas buvo kasdieną rašyti klientų užsakomus „greitus“ tekstus pačiomis įvairiausiomis temomis. Ten ji ištvėrė neilgai, tad grįžo į tėvų namus ir jų garaže pradėjo kurti skulptūras. Pirmoji H. Marten personalinė paroda įvyko Neapolyje įsikūrusioje galerijoje 2010 m., praėjus dvejiems metams po studijų. Londone pirmą kartą parodą surengė 2012 m. Tuomet H. Marten buvo pakviesta į 2013 m. ir 2015 m. Venecijos bienales. 2016 m. menininkė, sulaukusi vos 31 metų, buvo apdovanota prestižiniu Hepworth prizu, skiriamu britų skulptoriams, o po poros mėnesių – vienu svarbiausių šiuolaikinio meno apdovanojimų britų menininkams iki 35 metų – Turnerio prizu. Pasipylus apdovanojimams, H. Marten išliko santūri ir mąsli – ji sakė: „Kultūros lauke neturėtų būti hierarchijos, sakančios „tai vertinu labiau nei šitai“, nes tai nėra tai, kuo užsiimame... Nenoriu atrodyti ciniška, bet labai tikiuosi, kad Turnerio prizas nepakeis mano gyvenimo ir viskas liks taip, kaip buvę.“ Šią savo poziciją, neigiančią hierarchiją, ji patvirtino ir veiksmais – tiek Hepworth (30 tūkst. svarų), tiek Turnerio (25 tūkst. svarų) apdovanojimus ji pasidalijo po lygiai su kolegomis – kitais šių konkursų nominantais. Menininkė sakosi daug skaitanti, ypač vertinanti poeziją. Jos skulptūra taip pat gali būti suvokiama kaip šiuolaikinė poezija, kur vienodai svarbu žodžių prasmės ir jų skambesys (kalbant apie skulptūrą – objektų reikšmės ir medžiagiškumas). Nors skulptūros elementų liesti negalime, žiūrint į juos pirštų galiukai lengvai prisimena stiklo šaltumą, metalinės grandinės svorį, medžio faktūrą. Su kiekvienu nauju objektu vis bunda juslių pažadintos naujos asociacijos. Kiekvienas objektas panašus į kažką, bet tas „kažkas“ vis tiek ne tai. Galbūt taip jaučiasi vaikai, besimokantys pažinti aplinkoje esančius daiktus ir jų galimybes. Greitai jie viską išmoks ir pradės galvoti, kad apie gyvenimą žino viską. Tuomet ims protingai naudotis turimais daiktais, galbūt patys juos kurs. Gyvenimas prabėgs per greitai, o po jo liks daiktai – buvę brangūs, jie taps niekam nereikalingi, gal net neatpažįstami. „Tapsmas šaka“ – tai skulptūra, ramiai šnabždanti apie tai, iš ko išaugame ir ką išauginame, kol neateina laikas nunykti. (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)
Publikuota: „Art Vilnius’17“ parodos katalogas. Vilnius: Lewben art foundation, 2017 (p. 7). Eksponuota: Paroda „ Tos žaviosios moterys“, ArtVilnius’17, kuratorė: Francesca Ferrarini, 2017 06 08–11
Scroll to zoom