Parodos
Meniu
Ferdinand Ruszczyc
Ferdinand Ruszczyc
1870 - 1936

Dailininkas (tapytojas, grafikas, scenografas). Gimė 1870 m. Bogdanove (Gardino sr., Baltarusija). Mirė 1936 m. Reikšminga asmenybė XX a. I p. Lenkijos ir Lietuvos kultūroje. 1897-92m. Peterburgo universitete studijavo teisę ir 1897m. Baigė Peterburgo Dailės akademijoje(mokėsi pas ), priklausė rusų meninei grupei „Meno pasaulis“ ir lenkų grupei „Sztuka“. Dėstė Varšuvos, Krokuvos meno akademijose. 1908 m. apsigyveno Vilniuje. Dažnai lankė gimtąjį Bogdanovą. Jo pastangomis Vilniaus universitete 1919 m. buvo organizuotas dailės fakultetas (vėliau tapęs Dailės institutu), kuriame F. Ruščicas buvo dekanas, ir savo menine kūryba, pedagogine veikla stipriai įtakojo Vilniaus lietuvių kultūros žmones. Vienas žymiausių F. Ruščico mokinių – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Neoromantiniuose peizažuose dailininkas „vaizdavo Vilnijos kraštovaizdį, pabrėždamas netekties, atšiaurumo nuotaikas, jo kūryba persmelkta nostalgijos praeičiai. Vienišas, rudens vėjų draskomas namas, apsnigti Krėvos pilies griuvėsiai, naktį jūroje blaškomas pasakiškas laivas – tai F. Ruščico vaizdiniai, simboliškai bylojantys apie Lietuvos valstybingumo praradimo, skaudžios istorinės lemties pojūtį“ [1]. Iš jo kūrinių žinomi: „Auksinis kambarys“ (1913), „Pavasaris“ (1907), „Išeiviai“ (1902), „Tuštuma“ (1901), „Žynių akmenys miške“ (1909), „Kalnas su aukuru naktį“ (1909) ir kt. F. Ruščicas taip pat kūrė simbolizmui artimas dekoracijas spektakliams (J. Slovackio „Lilla Veneda“ – 1911; E. Rostando „Erelis“ – 1912), katalogų, žurnalų viršelius, atsiskleidė kaip puikus leidybinės grafikos žinovas.

Ankstyvuosiuose F. Ruščico peizažuose dominavo stabili kompozicija, santūrus potėpis. Vėlesniuose peizažuose įsivyrauja energingas, sodrus pastozinis potepis. Gamtos motyvai jau neatspindėjo regimybės, o nurodė žmogaus, kūrėjo vidines būsenas, perteikė dangiškų ir žemiškų sferų sintezę, sielos ir gamtos vienovę. Baigęs studijas menininkas suartėjo su „Mir iskusstva" dailininkais, jų draugijos parodose eksponavo savo darbus. Vėliau dailininkas Lenkijoje įsiliejo į lenkų modernistų sąjūdį „Mloda Polska", kuriame buvo pripažintas kaip simbolistinio peizažo meistras. Dailininkas sukūrė įspūdingas simbolines kompozicijas „Žemė" (1899), „Nec Mergitur" (1905). 1908 F. Ruščicas visam laikui apsigyveno Vilniuje, aktyviai įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą, tapo įvairių renginių organizatoriumi, inscenizuotoju ir apipavidalintojų. Dailininkas atsiskleidė kaip puikus leidybinės grafikos žinovas. Dailininkas skatino džiaugtis Vilniaus žavesiu, fiksuoti nykstančius architektūros paminklus. Tuo tikslu 1912 jo pastangomis buvo pradėtas kaupti miesto fotografijos archyvas. Šiam darbui pakviestas Janas Bulhakas meniškose fotografijose įamžino daugybę unikalių Vilniaus vaizdų. 1919 atidarius Vilniaus universitetą, F. Ruščicas ėmėsi pedagoginės veiklos. Stepono Batoro universitete iki 1932 jis pakaitomis ėjo Dailės fakulteto dekano ir prodekano pareigas, visą laiką buvo senato narys , sukūrė aukštosios mokyklos atributus. Dailininkas aktyviai dalyvavo visuose reikšminguose Vilniaus renginiuose. 1922 pažymint šv. Kazimiero 400-sias kanonizacijos metines, Ruščicas suprojektavo sarkofagą, kuriame miesto gatvėmis iškilmingai buvo nešamos šventojo relikvijos; 1931 dalyvavo atidengiant karališkuo9sius karstus Vilniaus katedros požemiuose, sukūrė karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų - Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės piešinius.

Parengta pagal katalogo „Ferdinandas Ruščicas 1870-1936" (Lietuvos dailės muziejus, v., 2002) A. Andriulytės įvadą „Gyvenimas ir kūryba"

Skaityti daugiau
Burinis barkasas su mediena

Burinis barkasas su mediena (1897)

Drobė ant kartono, aliejus, 45.00 x 30.00 cm

Melsvoji eglė

Melsvoji eglė (1893)

Drobė, aliejus, 36.00 x 30.50 cm