Parodos
Meniu
Pinchus Krémègne
Pinchus Krémègne
1890 - 1981

Pinchus Kremenis buvo jauniausias iš devynių vaikų amatininko Kremenio šeimoje. 1909–1912 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, kur susidraugavo su Mišeliu Kikoinu ir Chaimu Sutinu. 1912 m. P. Kremenis pirmas iš trijų draugų išvyko į Paryžių. Meninę karjerą jaunuolis pradėjo kaip skulptorius, tačiau nuo 1915 m. atsidėjo tik tapybai. Sužavėtas Pietų Prancūzijos peizažo, dailininkas nuo 1918 m. įsirengė dirbtuves Serė mieste. Kartu su Žaku Lipšicu ir Osipu Cadkinu dalyvavo iš Rusijos migravusių menininkų įkurtų grupuočių Удар (Smūgis), Через (Per), Числа (Skaičiai), Наш Союз (Mūsų Sąjunga) parodose, spausdino darbų reprodukcijas jų žurnaluose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, žmoną su sūnumi išsiuntė į Šveicariją, o pats slapstėsi laisvojoje nuo okupacijos Prancūzijos zonoje. Po karo su šeima gyveno Paryžiuje ir Serė.

Avilio studijose praleidęs 15 metų (1912–1927), dailininkas padarė stiprią įtaką Paryžiaus mokyklos meno estetikai. P. Kremenis geometrizavo į prancūziškojo ekspresionizmo stilistiką besiskverbiančias amorfines formas, o niuansuotą spalvų paletę papildė fovistams būdingu spalviniu žaismu. Meistriškos, nors kartais detalių perkrautos kompozicijos, erdvę naikinantys disonuojantys spalvų deriniai ir itin jausmingi teptuko mostai – tai P. Kremenio plastinės kalbos ypatumai. Paveikslas P. Kremeniui – spalvinių dėmių simfonija, jaudinanti žiūrovą puikiu skambėjimu ir teikianti estetinį pasitenkinimą: „Aš vadovauju savo drobėms kaip dirigentas orkestrui. Kiekviena spalva yra savo partiją grojantis instrumentas“ (P. Krémègne, 1993, René Huyghe, Jean Miller, Krémègne 1890–1981, 6).

P. Kremenis tapė iš natūros, ypač mėgo vykti į plenerus vaizdingose Prancūzijos ir Švedijos, iš kur buvo kilusi jo žmona, vietovėse. Skirtingus metų ir paros laikus fiksuojantys peizažai pasižymi itin įvairiu spalviniu koloritu ir nuotaikomis. Natiurmortus dažniausiai konstravo peizažo principu – horizontaliai ant stalo paviršiaus dėliodavo puodynes, vazas su gėlėmis, pažerdavo obuolius. Tradicinį komponavimo būdą laužo Natiurmortas su kėde ir smuiku, kuriame stalą pakeitusi kėdė suskaido vientisą horizonto liniją. Portretuose jam rūpėjo perteikti ne išorinį panašumą, o žmogaus būseną. Stebina gamtos grožį aukštinančiai P. Kremenio tapybai disonuojantys moterų aktai. Aistringi nuogų moterų kūnai grubiai modeliuoti rausvais, mėlynais, žalsvais potėpiais nėra grožio idealai ir konfliktuoja su harmoningais peizažais ir natiurmortais. Bendrame P. Kremenio kūrybos kontekste savo siužetu išsiskiria 1914 m. nutapytas darbas Personažas miške, kuriame klaidžioja raguotos damos raudonomis suknelėmis. Moters prigimčiai atskleisti dailininkas pasiskolino Francisko Gojos ožio pavidalu vaizduojamą šėtoną iš Juodųjų paveikslų kambario.

Gausiausia P. Kremenio kūrinių kolekcija yra saugoma Prancūzijoje. Jo darbų turi visi didžiausi pasaulio muziejai ir žymiausios privačios galerijos, pasaulio kolekcininkai.

 

Parengta pagal:

Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose. Sud. Gradinskaitė, V. (2015). Vilnius: Lewben Art Foundation

Skaityti daugiau
Namas tarp medžių

Namas tarp medžių (1940)

Drobė, aliejus, 60.00 x 73.00 cm

Personažas miške

Personažas miške (1914)

Drobė, aliejus, 54.00 x 73.00 cm

Natiurmortas su daržovėmis

Natiurmortas su daržovėmis (1920)

Drobė, aliejus, 46.00 x 55.00 cm

Peizažas

Peizažas

Drobė, aliejus, 65.00 x 81.00 cm