Parodos
Meniu
Leonas Katinas
Leonas Katinas
1907 - 1984

Dailininkas, tapytojas. Gimė 1907 m. Ampolyje (Utenos r.). Mirė 1984 m. Vilniuje. Tapytojo Lino Leono Katino tėvas. 1933–1935 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1941–1945 m. Šiaulių dramos teatro aktorius. 1948 m. baigęs Vilniaus dailės institutą iki 1973 m. dėstė jame (docentas – 1969). Nuo 1932 m. dalyvavo parodose; individualios surengtos Vilniuje (1983, 1995, 1997, 2005), Klaipėdoje (2000). Ankstyvojo laikotarpio tapyba (portretai, peizažai, teminės kompozicijos) turi akademizmo bruožų: „Turgus“ (1946, LDM), „Radviliškis“ (1949), „Rašytojo Antano Vienuolio sodyba Anykščiuose“ (1956, LDM). 7 dešimtmečio kūriniai laisvesnio piešinio, apibendrintų formų („Nidoje“, 1967); natiurmortuose vaizduojamos liaudiškos skulptūrėlės („Natiurmortas su gėlėmis ir liaudies skulptūra“, 1965, LDM). 8–9 dešimtmečio kūriniai maksimaliai abstrahuoti, būdinga lokalios spalvų dėmės, keliasluoksnė faktūra, ekspresyvūs potėpiai, dekoratyvumas: „Pajūryje“ (1973), „Raudonas langas“ (1976), „Trys baltos obelėlės“ (1977). Šio 1aikotarpio kūryboje gausu filosofiškų kompozicijų teatro tema, jose dramatišku koloritu perteikiamas žmogaus būties tragiškumas („Natiurmortas su lėlėmis Kristinai“ – 1970, „Prisiminimai iš teatro“ II –1974 (LDM), III – 1979).

Leono Katino kūrybos raida – gana tipiškas pavyzdys modernistinės tapybos plėtotės kontroversiškomis lietuvių kultūros sąlygomis. Bendrame kontekste brandaus laikotarpio Katino tapyba išsiskiria ramia, nekonfliktine nonkonformistine pozicija, savitu „natiurmortiniu" plastiniu mąstymu, abstrakcijos (ir „pusinės", ir grynosios) pomėgiu. Jo meninė veikla, absorbuodama (ypač 5-6-ajame dešimtmečiais) neišvengiamą laiko kodeksą, sieja tarpukario lietuvių dailę ir paskutinius sovietinio laikotarpio dešimtmečius. Ankstyviausi, 4-5-ojo dešimtmečių darbai, kurių išliko tik vienas kitas, – tai tradicinių tapybos žanrų bandymai: portretai, peizažai, natiurmortai, socialiniu požiūriu koduotos teminės kompozicijos. Kaip ir daugelio to laiko lietuvių tapytojų, Kauno meno mokyklos mokinių, Katino ankstyvoji kūryba atitinka impresionizmo ir ekspresionizmo bruožais paįvairinto realizmo taisykles. Išsamaus kūrybos pradžios vaizdo susidaryti neįmanoma: tik iš prisiminimų žinoma apie 4-ajame dešimtmetyje teatro grimu pastoziškai tapytus aktorių portretus. Negausūs išlikę fragmentai liudija, jog Katinui nuo pat kūrybos pradžios labiau rūpi tapybinė plastika, forma, apimtys, dažų faktūros, o ne individualios vaizduojamo objekto savybės. Jau pirmuose darbuose justi „natiurmortinio" tapybinio mąstymo pradmenys, kai tapačiai traktuojami ir negyvosios gamtos elementai, ir portretuojamieji, kai visas drobės paviršius dengiamas tolygiu sluoksniu, kuris rodo ne medžiagiškumą, o pigmento kokybę. Šie ankstyviausių paveikslų formos bruožai išnirs brandžioje tapytojo kūryboje. Pradėjus studijuoti Vilniaus dailės institute (1945–1948), tapyboje atsiranda akademiško ir kartu savito, ekspresyvaus profesionalumo. 6-ajame dešimtmetyje įsivyrauja užsakomųjų portretų, memorialinių peizažų reikalavimus atitinkantis akademizmas, nuspalvintas Katinui būdinga atmosferiška, vibruojančia tapysena. Esmingą lūžį Katino kūryboje žymi 1960–1962 m. Kartu su bendru lietuvių meno atsinaujinimo sąjūdžiu formuojasi nauja tapybos samprata. Realaus motyvo diktatą keičia autorinė interpretacija, atsargiai modifikuotas realizmo normas – drąsios, dekoratyvinės transformacijos. Atskirų motyvų konkretumas ima tirpti savitikslio tapybiškumo masėje. Subyra klasikinės žanro schemos, suniveliuojami erdviniai planai. Realaus motyvo piešinio logika vis dar išlieka, bet ją jau tenka nuspėti iš vis abstraktesnių gestiškų potėpių. 7-ajame dešimtmetyje išsikristalizuoja du pagrindiniai Katino paveikslų tipai: dekoratyvūs kulisinės ar dviejų planų kompozicijos peizažai ir tarsi „scenos dėžutėje" inscenizuojami natiurmortai su liaudies skulptūromis. Atviraspalvis pirmųjų dekoratyvumas, pastozinė apibendrintų masių tapyba jau reiškia abstrahavimo potenciją, įkūnija abstrakčiojo ekspresionizmo bei natūra pagrįsto vaizdavimo kompromisą. Natiurmortai su liaudies skulptūromis ilgainiui tapo Katino autorinio tapatumo ženklu, simbolizuojančiu tuomet aktualizuotą arsininkų poziciją ir estetiką. Jų žanras taip pat modifikuotas – tai ne tradiciniai natiurmortai, o teatrines mizanscenas vaizduojantys paveikslai su kulisine scenine kompozicija, psichologizuotomis negyvų veikėjų charakteristikomis ir juodais kontūrais aprėmintų dėmių scenografija. Kitas dėsningas posūkis įvyksta apie 1970 m. „Peizažinė" tapyba priartėja prie abstrakčiojo ekspresionizmo principų: kompozicijoje telieka vienas kitas peizažo schemos požymis, tipingos laiptuotų siluetų dėmės nepersiliedamos klojasi į gaivališką spalvų fiestą, raštuotą dekoratyvią dangą, kurias su natūra sieja tik netiesioginės kolorito ir linijų piešinio asociacijos. „Natiurmortiniai" paveikslai tampa konstruktyvizmo link orientuotomis semiabstrakcijomis su ryškia struktūra, lokalizuotais spalviniais plotais, gerai špachteliu padengtu dažo medžiagiškumu, paviršiaus kokybe. Visad išlieka architektoniška sandara ir toninės aliuzijos į erdvės realumą. Paskutiniai meninės raidos pokyčiai ženklina 1978-1980 m. kūrybą. Nebelieka buvusio aiškaus drobių grupavimosi į kompozicijas, primenančias natiurmortus ar peizažus. Kūryba pasidaro homogeniška – atskiri paveikslai netenka žanriškumo rudimentų. Dažna sucentruoto vaizdo struktūra, sudaryta iš paviršiaus ir neapibrėžto fono plokštumų. Derinami abstrakcijos principai ir emblemiški natūros požymiai, sąlyginis plokštuminis vaizdas ir konkretus daiktiškas kontūras. Atsiranda plonasluoksnė lesiruota tapysena, akvareliškas skaidrumas, mažorinė atsitiktinių nutekėjimų, nevaldomų linijų, lengvo lytėjimo estetika – drobė nebeuždaroma storo dažų sluoksnio kiautu, tampa atvira, lyg nepabaigta, nutylėta. Greta naivokos lyrikos, keisto aitraus dekoratyvumo pasirodo potapybinės abstrakcijos žymės.

Skaityti daugiau
Taurapilio motyvas. Moliakalnis

Taurapilio motyvas. Moliakalnis (1969)

Drobė, aliejus, 100.00 x 81.00 cm

Šv. Jurgis nuduria drakoną

Šv. Jurgis nuduria drakoną

Drobė, aliejus, 81.00 x 100.00 cm

Prisiminimai iš teatro

Prisiminimai iš teatro (1978)

Drobė, aliejus, 130.00 x 110.00 cm

Taurapilio motyvas. Pylius

Taurapilio motyvas. Pylius (1969)

Drobė, aliejus, 100.00 x 80.00 cm