Parodos
Meniu
Vytautas Ignas (Ignatavičius)
Vytautas Ignas (Ignatavičius)
1924 - 2009

Vytautas Ignas (iki 1958 metų - Ignatavičius) gimė 1924 m. Zacižos kaime, Kalnujų valsč., Raseinių apskr. 1941-1943 m. studijavo Dailės akademijoje (tapybą dėstė J.Vienožinskis, piešimą - A. Gudaitis, L.Vilimas). 1943 m. naciams uždarius akademiją, lankė Vilniaus dailės muziejuje A.Valeškos nelegaliai įkurtą meno studiją. 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus. Gyveno Vokietijoje, Hanau tremtinių stovykloje (netoli Frankfurto). 1946-1948 m. meno studijas tęsė Freiburge, Dailės ir amatų mokykloje Ecole des Arts et Métiers. Tapybos mokėsi pas V. Vizgirdą ir A. Valešką, piešimo - pas V. K. Jonyną ir V. Kasiulį). 1948 m. baigė mokyklą, 1950 m. apsigyveno JAV. Mokėsi vitražo pas Albiną Elskų, dirbo vitražų studijose, bendradarbiavo su A.Valeškos dekoratyvinės dailės studija Čikagoje. Buvo Filadelfijos grafikų klubo narys. 1982 m. pelnė JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos dailės premiją. 1989 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos Garbės nariu. Dailės parodose dalyvavo nuo 1949 m. Grupinėse parodose darbus eksponavo Niujorke, Klyvlende, Čikagoje, Sietle, Filadelfijoje, Vašingtone, Toronte, Karakase. Personalines parodas surengė M.K. Čiurlionio galerijoje (1959, 1978), A. Kezio galerijoje (1969) Čikagoje, Bostone (1965, 1983), Filadelfijoje (1969), Klyvlende (1969), Hartforde (1970), Vilniuje (1970), Ohajuje (1973), Madisone (1977). Dailininko kūrinių yra Nacionaliniame M.K. Čiurlionio ir Lietuvos Nacionaliniame dailės muziejuose, Žemaičių dailės, žemaičių "Alkos" muziejuose, privačiose kolekcijose. ,,Vytautas Ignas Lietuvai brangus ne vien todėl, kad yra nepaprastai savitas dailininkas. Be galo artima ir suprantama jo pasaulėjauta. Žavėdamasis šimtmečių nugludintomis poetinėmis metaforomis, aukštinančiomis gaivališką gamtos prigimtį, jis sugebėjo plačiai suvoktas liaudies kūrybos tradicijas įpinti į modernius pasaulio ritmus. Ekspresija alsuojančiuose kūriniuose nenutyla tolimas lietuvių dainų aidas, neblėsta simbolinė pasakų poetika, kurioje mitologiškas gyvybės medžio įvaizdis, saulės, mėnulio, žalčio, jaučio, ugnies ir vaidilučių simboliai persipina su krikščioniškosios kultūros ženklais, Lietuvos istorijos bei etnografijos palikimu, šiuolaikiškos buities ir žydinčios gamtos vaizdais. Tai itin akivaizdu Igno estampų cikle, skirtame Lietuvai bei atskiriems jos regionams.

Igno grafika artimesnė dekoratyviniams menams - matyt, atsiliepė ilgametis dailininko darbas vitražo srityje. Tapyboje jis nuoširdesnis, jausmingesnis ir originalesnis, džiugina vidine laisve, idėjomis ir nevaržomu sprendimų pasirinkimu. Impulsyvi daugiasluoksnio kolorito ir potėpių kalba nuolat primena, kad dailininką išaugino ekspresionizmo amžius, perėmęs impresionizmo patirtį. Drobėse atsiskleidė romantiška ir lyriška dailininko siela. Jose viskas žydi, klesti, pasaulis pripildytas gėlių, paukščių, skrajojančių angelų, o svarbiausia - meilės ir minties polėkio, nesvarbu, ar tai būtų šeimos, ar vienišo klouno gyvenimas, ar vaikiškas sapnas, ar romantiška skraiste apgaubtos piemenėlio dienos. Skaidrios nuotaikos Igno menas, jo pomėgis žaisti, improvizuoti, juokauti, o ne tik gedėti ar liūdėti, paskendus istorinėje savigraužoje, praplečia mums tapusią įprasta tradicijų sampratą, pakoreguoja ribotas išvadas apie lietuvių liaudies meno dramatišką charakterį kaip išskirtinį bruožą. Įkvėpimo ir išminties jis semiasi iš gaivaus liaudies meno šaltinio - jo darbuose ypač daug sąsajų su turtinga žemaičių tautodaile. Tačiau meninį tautos palikimą jis perkuria pasitelkdamas kūrybinės improvizacijos galimybes. Vytauto Igno kūryba kaip patikimas tiltas jungia senąją baltiškąją pasaulėjautą su XX a. profesionaliojo meno siekiais. „Grafika atrodo taip, tarsi dailininkas iš tėvynės net nebūtų išvykęs. (...) Žvelgiant iš arti, galima džiaugtis dailininko meistriškumu, skaityti baltiškosios kultūros simbolių kalbą, o žiūrint iš toliau – gėrėtis vieningu raižinio ritmu, kuris gali būti suvokiamas ir kaip sudėtingas, neretai giedrios, iškilmingos nuotaikos sklidinas ornamentas. (...) Grafika labiau paveikta vitražo mene įgytos patirties, kuri reiškiasi sudėtinga, komplikuota kompozicija, sudaryta iš kelių tarsi embleminių vaizdų. Tokia vaizdo struktūra, kurią vitraže diktuoja konstruktyvus rišamosios medžiagos karkasas, grafikoje tampa daugiaplanio dekoratyvaus vaizdo raiškos priemone.“

Parengta pagal: N. Tumėnienė, Vytautas Ignas", sud. N. Tumėnienė, A. Stasiulevičius, M. Šileikis ir kt., Vilnius: LDM, 2001, p. 19–21. 

Skaityti daugiau
Klounas

Klounas

Popierius, mišri technika, 79.00 x 41.50 cm

Madona

Madona (1977)

Popierius, linoraižinys, 65.00 x 53.00 cm

Žvejai

Žvejai (1965)

Popierius, linoraižinys, 79.50 x 43.00 cm

Klounas su mandolina

Klounas su mandolina (1964)

Popierius, linoraižinys, 126.00 x 59.50 cm

Kristaus drobulė

Kristaus drobulė (1961)

Drobė, aliejus, 91.00 x 66.00 cm

Gyvybės medis

Gyvybės medis

Drobė, aliejus, 127.00 x 41.00 cm

Mergina su verbom

Mergina su verbom (1979)

Drobė, aliejus, 96.50 x 71.00 cm

Be pavadinimo

Be pavadinimo (1956)

Kartonas, akvarelė, 76.00 x 48.00 cm

Natiurmortas su Rūpintojėliu

Natiurmortas su Rūpintojėliu (1957)

Drobė, aliejus, 90.00 x 59.00 cm

Upės krantas

Upės krantas (iki 1960)

Drobė, aliejus, 52.50 x 67.00 cm