Parodos
Meniu
Nostalgija, intensyviausias jausmas
Nostalgija, intensyviausias jausmas
Jonathas de Andrade, 2012
Automobilių dažai ant 348 kvadratinių arba trikampio stiklo gabalėlių, skaitmeninė spauda ir juodas lipnus vinilas, instaliacija
„Nostalgija, intensyviausias jausmas“, 2012, yra instaliacija, kurioje keraminės plytelės susiejamos su žodžiais. Spalvotos plytelės kiek primena šiuolaikinius braziliškus namus, kurių apstu šioje Pietų Amerikos šalyje. J. de Andrade antropologija, pedagogika, politika ir moralė yra tos temos, kuriomis skatinama atidžiau pažvelgti į šiuolaikinės kultūros paradoksus. Architektūros, vaizdinių ir tekstų fragmentai tampa užuominomis apie dabartinės visuomenės esmę – tai visuomenė, praradusi idealus, įsikabinusi į miesto gelžbetonį ir bendruomeninius mąstymo įpročius. J. de Andrade atsitraukia nuo istorijos pabaigos, prisimena praeitį, kur už proziško modernybės fasado slypi veržlumo aistra, ir kuria savo praeities pasakojimą. O menininko istorija atrodo taip: „Projekto atskaitos taškas yra šiuolaikinio atogrąžų namo sienos plokštė. Namas, šiuolaikinės architektūros šiaurės rytų Brazilijoje pavyzdys, buvo pastatytas Resifėje 7-ajame dešimtmetyje. Tuo metu, kai buvo vykdomas projektas, buvo baigiami apdailos darbai ir namas buvo rengiamas parduoti nekilnojamojo turto plėtotojams. Tokių namų likę vos vienas kitas, nes jis pernelyg atviras iš gatvės, todėl neatrodo saugus, o šiuo metu, kai dėl saugumo visi pametę galvas, niekas namų taip nebestatytų. Iš tiesų tai tarsi du namai kartu: simetrinė struktūra sujungia dvi šeimas ir nematomais saitais susieja viešąjį ir privatųjį gyvenimą. Pastatas įkūnija modernizmo epochos idealus, socialinius ir politinius konkretaus laikotarpio reikalavimus, pavyzdžiui, gyvenimą sutelktoje erdvėje ir vietos estetiką. Originalios figūros paverstos vienodo dydžio (15 x 15 cm) stiklo pluošto detalėmis, tačiau joms suteikiamas naujas matmuo: kas dešimt centimetrų atkartojama originalo visuma. Ar nostalgija kankina tik aukštuomenę? Tekste, besipuikuojančiame per visą sieną sukurtoje instaliacijoje, skaitome brazilų architekto Marcouso Vasconcelloso ir architekto bei menininko Flavio de Carvalho žodžius. Tekstas kupinas utopinių praėjusio laiko idealų, jam būdinga tvirta idėjinė pozicija, o tai nėra įprasta šiandieniniams pasisakymams architektūros tema. Figūrinės detalės dengia dalį sienos, jos įterptos taip, kad uždengtų pagrindinius Vaconcelloso ir Carvalho tekstų apie architektūrą, žmoniją ir civilizaciją žodžius. Todėl ir tekstai, ir pats pastatas atrodo praradę prasminį turinį, taigi iš esmės tapo griuvėsiais – atspindys to, kuria linkme krypsta mūsų vis spartėjančio gyvenimo raida.“ (aut. Francesca Ferrarini)
Eksponuota: „ArtVilnius'15“, Litexpo parodų centras, Lewben Art Foundation stendas, kuratorė: Francesca Ferrarini, 2015 06 25 - 2015 06 28 Publikuota: „Art Vilnius ’15“ parodos katalogas. Vilnius: Lewben art foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondas, 2015 (p. 40-44).
Scroll to zoom