Parodos
Meniu
Eugenijus Antanas Cukermanas
Eugenijus Antanas Cukermanas
1935

Eugenijus Antanas Cukermanas – Lietuvos tapytojas abstrakcionistas, architektas. Gimė 1935 m. Kaune. 1960 m. baigė architektūros studijas Kauno politechnikos institute. Baigęs studijas E. A. Cukermanas persikėlė į Vilnių. Parodose (Lietuvoje ir užsienyje) dalyvauja nuo 1976 m. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1989–1999 m. „Grupės 24“ narys. 1992 m. gavo Austrijos švietimo ir kultūros ministerijos Kulturkontakt fondo stipendiją, 1997 m. – Pollocko-Krasnerio fondo (JAV) stipendiją. 2000 m. menininkas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Cukermano darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, M. K. Čiurlionio dailės muziejus, The Jane Voorhees Zimmerli dailės muziejus, taip pat darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Ankstyvojo kūrybos laikotarpio (iki 1978) E. A. Cukermano paveikslai labiau „geometriški“ ir grafiški nei tapybiški. Ypač jį domino plokštumos – erdvės (tikros ir iliuzinės) santykiai, buvo svarbus žaidimas plokštumomis ir tūriais. Iš paveikslo plokštumų išauginamos geometrinės figūros, o plokštumas ir apimtis užlieja grafiniais tekstais.

Šis dailininkas išrutuliojo lietuvių tapybos kontekste originalų kompozicijos tipą, klijuodamas drobę ant drobės, skirtingai sušiaušdamas paveikslo paviršių. Jo kūriniai, nutapyti apie 1977–1979 m., yra beveik monochromiški. Paveiksle „Šviesos laukai“ (1979) didžiąją dalį paveikslo ploto užima lyg akmens, lyg smėlio, lyg tinko spalva, kurioje yra tik pora mėlynų linijų. Vėliau dailininko darbai tapo spalvingesni. Specifinis Cukermano koloritas orientuoja žiūrovo sąmonę iš karto dviem kryptimis: į mūsų miestiškąją kultūrą ir į nečionykštes, laiko bei vietos atžvilgiu tolimas kultūras.

E. A. Cukermano tapyba yra itin originali paveikslų paviršiais: tiek jų pobūdžiu, tiek lyginamuoju svoriu raiškos priemonių arsenale. „Tapyba pirmiausia yra paviršių menas“ – žodžiai, įstrigę dailininko sąmonėje. Užuot tapęs, liejęs, klojęs dažą, E. A. Cukermanas „baksnoja“ teptuku, brūžina nudažytą paviršių metaliniu šepečiu, spaudžia dažus ant drobės tiesiai iš tūtelės (kakleliu sužeisdamas paviršių), klijuoja antrą drobės sluoksnį. Šio menininko paveikslų kūnai dažnai įvairiais būdais pažeisti – jie ne tik tapyti, bet ir klijuoti, deginti, brūžuoti metaliniu šepečiu, tepti derva. Potėpiai, faktūros ir kiti buvimo drobėje būdai išlieka svarbiausia E. A. Cukermano paveikslų savybe, o jo kūriniai kalba apie permanentinius kultūros ir natūros, dvasios ir materijos sąveikavimo, rungimosi procesus. Kitaip tariant, jie kalba apie būtį.


Parengta pagal:

A. Andriuškevičius, Lietuvių dailė: 1975 - 1995, Vilnius: VDA leidykla, 2006

Vičys, R. XX a. II p.–XXI a. pr. Lietuvos tapyba. Naujos medžiagos, technikos ir restauravimo problemos. In: LDM Metraštis 14. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2011

Skaityti daugiau
Argentum

Argentum (2002)

Drobė, aliejus, 87.50 x 93.50 cm