Parodos
Meniu
Mažas faunas
Mažas faunas
Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, XIX-XX a. sandūra
Drobė, aliejus, 49.00 x 33.00 cm

AK: St. Bohush

Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus kūryba pastaruoju metu sulaukia vis didesnio dailėtyrininkų dėmesio. Pirmiausia jis žinomas kaip puikus Lietuvos ir Ukrainos miestelių gyvenimo fiksuotojas, kasdienybės scenų piešėjas, realybės, tegu ir neretai fiktyvios, ar, menotyrininkės Jolitos Mulevičiūtės žodžiais tariant, „sukonstruotos realybės“, atvaizdų kūrėjas. Jam būdingos gyvos, dinamiškos scenos, pastangos „pagauti“ momentinį judesį. Paveikslas „Mažas faunas“ yra visai kitoks. Šiuo kūriniu dailininkas priartėja prie XIX a. pab. – XX a. pr. simbolizmo, jame galima įžvelgti jugendo (secesijos) stiliaus bruožų. Drobėje vaizduojamas mitologinis personažas – faunas, ramų rudens vakarą sėdintis ant upelio šlaito ir susimąstęs žvelgiantis į savo atspindį vandenyje. Paveikslas persmelktas melancholiškos nuotaikos, liūdesio, kartu kažkokios neperprantamos paslapties, jame galima pajausti slėpiningą gamtos ir gyvybės alsavimą. Faunas – Antikos mitologijos personažas (romėnų mitologijoje atitinkantis graikų Paną), geraširdis vaisingumo dievas, gamtos, kalnų miškų ir laukų, piemenų globėjas, žemdirbystės mokytojas, turėjęs ir pranašavimo dovaną. Nuo Antikos laikų Fauno paveikslas yra plačiai paplitęs mene (ypač nuo XVII a.) ir tapo erotiškumo simboliu. Paprastai jis vaizduotas kitų miško dievybių, dažniausiai su miško nimfų, draugijoje, išvaizda panašus į satyrą - kaip barzdotas vyras su ožio ragais ir ožio kojomis (rečiau sutinkami jauno fauno atvaizdai, jie labiau paplito XIX a. mene), gyvenantis miško tankmėje, toli nuo žmonių, nuošaliose grotose ar prie čiurlenančių upelių, kur esą pranašaudavo ateitį. S. Bohušo-Sestšencevičiaus „Mažas faunas“ neturi atvirų užuominų į erotiškumą, jame nėra aliuzijų į nimfos persekiojimą, fauno – vaiko paveikslas vakarėjančio rudens peizažo fone kuria trikdančiai dvilypį įspūdį, lyg dailininkas užsimintų apie senojo, mitologinio, žmogaus ir gamtos harmonija paremto, pasaulio baigtį, bet kartu kalbėtų ir apie amžinybę. Paveikslas nutapytas S. Bohušui-Sestšencevičiui būdinga realistine maniera, drąsiais, laisvais potėpiais, meistriškai perteikiančiais vaizduojamų paviršių faktūrą. Puiki kompozicija, kurioje nemaža reikšmė tenka subtiliai linijų ir plokštumų dermei, ir išraiškingas koloritas tampa pagrindinėmis nuotaikos kūrimo priemonėmis. (aut. dr. Rūta Janonienė)
Scroll to zoom