Parodos
Meniu
Močiute aš noriu maudytis Kaimas žiemą
Sekmadienis
Sekmadienis
Monika Bičiūnienė, 1979
Kartonas, aliejus, 50.00 x 80.00 cm

AD: MBičiūn./1979

Savamokslės dailininkės Monikos Bičiūnienės paveikslai tipologiškai vadintini naiviuoju menu. Dėl tipiško gyvybingumo, naivumo, tyrumo, spontaniškumo jie gali būti chrestomatiniais naiviojo meno pavyzdžiais. Šiai dailės rūšiai būdinga ryški spalva, netiksli perspektyva, vaizdo deformacija, sustingusi, nemodeliuota žmogaus figūra, plokštuminė erdvė, primityvus vaizdavimo būdas, dekoratyvumas. Kūriniuose dominuojantys siužetai įvairūs, nes dažniausiai naiviojo meno atstovai vaizduoja savo aplinką. Terminas „naivusis menas“ atsirado XX a. viduryje, nors tokie dailės darbai pradėti eksponuoti XX a. pradžioje. Iš pradžių jų autoriai vadinti „sekmadienio dailininkais“, primityvistais, mėgėjais, liaudies menininkais ir kt. Tačiau, įvardijant šią meno pakraipą, priimtiniausias tapo naiviojo meno terminas – primityvizmu ją vadinti netikslu. Nors formos atžvilgiu naivusis bei primityvusis menas galėtų būti sietini, meno kūrinių paskirtis ir jų kūrimo priežastys skirtingos. Dauguma primityviosios dailės kūrinių skirti maginėms bei ritualinėms, religinėms apeigoms. Tai rodo, kad toks „kūrinys“ turi konkrečią nemeninę paskirtį bei išreiškia bendruomeninį, kolektyvinį pasaulėvaizdį. Kartu primityvizmas – tai profesionalių moderniojo meno dailininkų sąmoningai supaprastinti vaizdai su pirmykščio liaudies meno, neeuropietiškų kultūrų ir vaikų kūrybos elementais. O naiviojo meno kūrinys – tai vieno žmogaus pasaulio suvokimas, perteiktas stingant akademinių įgūdžių. Būtent dėl to čia atsiranda figūrų deformacija, statiškumas, plokštuminė erdvė, ignoruojamas mastelis bei perspektyva. M. Bičiūnienės kūrinių plėtotė labai tolygi: sunku įžvelgti bet kokią dinamiką, nes, metams bėgant, stilius nesikeičia. Nebent, keičiantis aplinkybėms, atsiranda naujų temų, glaudžiai susijusių su tuo, kur ir su kuo gyvenama. Taip M. Bičiūnienės kūryboje šalia kaimiškos tematikos atsiranda miestas, į kurį ji persikėlė gyventi. M. Bičiūnienė (1910–2009) buvo mažaraštė: šiek tiek pasimokiusi pirmoje pradinės mokyklos klasėje, skaityti ir rašyti išmoko vėliau, skaitydama laikraščius. Į meno pasaulį ji įžengė netikėtai, jau sulaukusi 50 metų ir paskatinta sūnaus tapytojo Rimo Bičiūno – jis 1962 m. pradėjo mokytis M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir tapo pirmuoju mamos mokytoju. „Kai tapydavau, uždangstydavau langus, užkabindavau duris, nenorėjau, kad mane pamatę pandėliečiai manytų, kad iš galvos išsikrausčiau“, – sakydavo ji. 1966 m. Vilniuje, Respublikinėje bibliotekoje, buvo surengta pirmoji M. Bičiūnienės paveikslų paroda, po kurios sulaukta visuotinio pripažinimo. 1969 m. apsigyvenus Vilniuje, prasiplėtė menininkės akiratis, interesų ratas ir temos, bet nepasikeitė gaivus, optimistinis požiūris į aplinkinį pasaulį. M. Bičiūnienė pradėjo lankyti muziejus ir parodas, bendrauti su kultūros žmonėmis ir tautodailininkais, vyko į kūrybines stovyklas ir keliones. M. Bičiūnienė buvo pripažinta ir tarptautiniu mastu: 1984 m. du jos paveikslai pristatyti Belgrade išleistoje Pasaulinio naiviojo meno enciklopedijoje. M. Bičiūnienės kūrybos gausa stulbina – ji nutapė daugiau nei 2000 paveikslų, jos darbai buvo eksponuoti liaudies meno parodose Lietuvoje ir Anglijoje, Belgijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Indijoje, JAV. Žanrine prasme M. Bičiūnienės kūryba skirstytina į temines kompozicijas, portretus ir natiurmortus. Pristatomas paveikslas „Be pavadinimo“ – gana tipiškas jos idealizuotos kaimiškosios aplinkos pavyzdys. Čia žydi pasakiški medžiai, švenčia moterys, numinti takeliai idiliškų namukų link, vaikštinėja išdidžios vištos, gaidžiai bei žąsys, teka upelis. Pasirinkta gana primityvi kompozicija: horizontalų paveikslo formatą atliepia upės motyvas, komponuojama kone simetriškai, figūrėlės sutupdomos ant paties paveikslo krašto, svarbesni pavidalai išdidinami, nes nepaisoma perspektyvos taisyklių, tačiau visas paveikslas alsuoja žalia, plačiai aprėpta kaimo gamtos erdve. Daug kas naivu lyg vaiko piešinyje ir labai puošnu, dekoratyvu, dėl ko aukojamos realios proporcijos ir formos. Tai visiškai kitas pasaulis nei kuriamas profesionaliojoje dailėje. Pasak Vinco Kisarausko, rašiusio apie M. Bičiūnienės pirmąjį pasirodymą, „priešingai visai mūsų profesionaliai tapybai – problematiškai, sudėtingai tapybiniu atžvilgiu, komplikuotai įvairių mąstymų, srovių, tradicijų, įtakų susipynimu – Monikos Bičiūnienės kūriniai atrodo kaip gražus, šviežias, nepaliestos sielos reiškinys. Keista – visos mūsų epochos tragedijos, problemos, visi didžiuliai moraliniai ir fiziniai sunkumai, praėję kartu su Antruoju pasauliniu karu, pokario gyvenimas, pasikeitimai, pagaliau asmeniniame gyvenime pasitaiką sunkumai ir bėdos tarsi praslinko iš esmės nepaliesdami, nepakeisdami dvasinės dailininkės struktūros. Jos tapyboje pasaulis tyras, švarus“. M. Bičiūnienė visa kuo gėrisi, ji ne kankinamai ieško, o visad žvelgia su šypsena. (aut. Birutė Pankūnaitė)
Scroll to zoom