Parodos
Meniu
Scena
Tarp žvaigždžių
Tarp žvaigždžių
Kristina Ališauskaitė, 2017
Drobė, aliejus, 96.00 x 130.00 cm
Net psichologijos neprofesionalas žino, kad jei žmogus užspaudžia kokias nors emocijas ar patyrimus, jie prasiveržia arba tiesiogiai, arba per varginančius sapnus ar ligas. Apie slėgio ribos dėsningumus žino ir santechnikai, ir gaisrininkai, ir politikai, ir riaušių malšintojai. Visiems jiems tylos akimirka gali reikšti, kad jau per vėlu: vamzdis tuoj išgriaus sieną, ugnis išsprogdins langus, kažkas neteks kėdės, maištininkai užtvindys gatves, nors ką tik prospekte, atrodo, buvo girdėti, kaip vėjas gena medžio lapą. Kristinos Ališauskaitės (g. 1984) drobė romantišku, tarsi estrados dainos pavadinimu „Tarp žvaigždžių“ (2017) yra kaip tik ta akimirka, kai viskas nuščiuvę prieš įjungiant fontaną visa jėga. Net jei tokį įvardijimą neigtų pati autorė, net jei dėl to pakeistų pavadinimą į „Nurimęs fontanas“, smūgio tikimybė vaizdą vis tiek paverstų būtent ta pavojinga tyla prieš smūgį. Lygiai kaip ir nieko nenuramintume greta plaukiojantį didžiulį baltąjį ryklį meiliai pavadinę Pūkiu – staigaus judesio galimybė niekur nedingtų kaip ir nervinga reakcija į gyvūną. Todėl, žvelgdama į šį kūrinį, visada ir jausiuosi esanti prieš pat kulminaciją. Tai kelia jaudulį. Atrodytų, K. Ališauskaitės darbas nevaizduoja jokio veiksmo, o įtampa tiesiog kunkuliuoja. Iš kur? Šio vaizdo galia kaip kokiose girnose atsiranda iš priešybių. Žvaigždės atsispindi vandenyje, beveik girdi tykų vandens čiurlenimą, vaizduotė pratęsią vaizdą iki parko, gal miesto, o gal kokio idiliško užmiesčio dvaro. Visos asociacijos siejasi su rekreacija tarsi sanatorijos reklama, tačiau šį sąsajų tinklą perkloja kitas – čia vanduo veikia kaip skandinantis gaivalas, uždelsto smūgio grėsmė, nežinomybės tyvuliavimas. Ponas Sigmundas Freudas galėtų kur kas daugiau papasakoti apie vandenį psichologijoje, o čia užteks ir to, kad drėgmė, skysčiai dalyvauja sueities ikonografijoje, jie susiję su gyvenimu ir mirtimi, todėl siekia egzistencines mūsų gelmes, artikuliuotas ir ypač neartikuliuotas. K. Ališauskaitės fontane viskas iš vandens. Čia daugiau nematoma nei matoma. Jis vizualiai savaip panašus į ledkalnio viršūnę, kuri pražudė prašmatnųjį lainerį „Titaniką“. Neišbaigtas vaizdas visada kursto įtarimus. Ir vis dėlto ar ne per daug garbės (reikšmių ir išvedžiojimų) vienam ne itin dideliam (96 x 130 cm) paveikslėliui? Juk pasitaiko, kad interpretuotojas iškloja savo aktualijas per kūrinį, o autorius neturi nieko bendra su jo/jos vizijomis. Bet tai būtų tik dalis tiesos, nes vaizdas įgyja jėgą tik kontekste. Jo galia atrakinama, kai jis tampa raktu didesniam reiškiniui. Arba tai galima pavadinti metonimijos efektu. Kaip žodis „karūna“ gali atstovauti visai karalystei, taip K. Ališauskaitės fontanas gali atstovauti jos kartos būklei ar „laiko dvasiai“. Galbūt kūrinys galėtų būti traktuojamas kaip jaunos profesionalės karjeros šuolio nuojauta. Spurdanti jaunystės jėga tuoj virsianti galia, o ši kupina pavojų, kad ir puikybės, jog jau esi geresnis už kitus. Galbūt į paveikslą lengva sureaguoti intensyviau ir metoo# bangos fone, nes šis judėjimas kilo iš užspaustų neigiamų patirčių gniužulo. Pasibaigus moterų kantrybei dėl požiūrio į jas, kaip į panaudos objektą, pratrūko galinga jėga, tačiau daugelį toji gaivališka srovės prigimtis irgi gąsdina, nes gali nušluoti ir tai, ką norėtume saugoti. Todėl sugrįžimas į akimirką prieš išsiveržimą taip vilioja, prieš kulminaciją norisi būti daugiau apmąsčiusiai, neužkluptai netikėtai. Žvelgiant kur kas paprasčiau, kad taptų vertingu atminties elementu, kūrinys turi būti svarbus asmeniškai, visai nesvarbu, ar kabintume jį virš sofos, ar ne. „Tarp žvaigždžių“ apgaulingos ramybės fontanas gali būti priemonė kasdieniam kantrybės trenažui. Jei žmogus vis nori saugumo ir stabilumo, o gyvenimas kaip tyčia visai nelinkęs būti stabilus, belieka treniruotis, ruoštis toms griūties akimirkoms baisiomis pasakomis vaikystėje ir geru menu kiek paūgėjus. K. Ališauskaitės fontanas paradoksaliai gali tenkinti du poreikius: ir užsiliūliavimo (dievaži, kartais reikia ir pailsėti), ir pasigąsdinimo dėl gebėjimo taikytis prie gyvenimo su visais netobulumais. Kartą viename interviu menininkė sakė, kad „visa mus supanti tikrovė, kurią mes suvokiame, tėra mūsų vaizduotė“. Dažnai jos kūriniai panašūs į kino ar paskubomis fotoaparatu darytus kadrus. Jie iškritę iš konteksto, bet jutimiškai dažnai labai aiškūs. Kad ir „Scena“ (2017), kur vėlgi nieko nevyksta, bet aišku, kad yra stebėtojai ir stebimieji. Nei vieni, nei antri nėra aiškūs, bet bendras pojūtis, kai nesuprasi, ar čia laimė, ar atvirkščiai, ryškus. K. Ališauskaitė moka išgryninti patyrimą, kurį transliuoja paveikslas, todėl visai nekeista, kad autorės kūrybos aprašyme rikiuojasi svarbios pasirodymo vietos, prizai. Jais niekada nenusakysi esmės – tik pažymėsi teritoriją. (aut. Monika Krikštopaitytė)
Publikuota: Kiekgi Galima Laukti. Krtistina Ališauskaitė (2017). Vilnius: Lewben Art Foundation.
Scroll to zoom